Nuolatinio nerimo ir iššūkių metai

Apie besibaigiančius ir greitai prasidėsiančius kitus metus, žemės ūkio politiką, ūkininkų rūpesčius, ateities vizijas su LŪS pirmininku Raimundu JUKNEVIČIUMI kalbasi ŪP korespondentė Dalia KARPAVIČIENĖ.

Kokie išbandymai Lietuvos ūkininkams buvo netikėčiausi, sunkiausiai įveikiami?

Išbandymų buvo visokių. Ūkininkams dažniausiai tenka susidurti su gamtos piktomis išdaigomis, kurių ir šiemet buvo su kaupu. Pavasarį ne vienas ūkininkas buvo priverstas iš naujo ir ne vieną sykį sėti, vėl atsėti, nes dėl lietaus pertekliaus pasėliai išmirko. Vėliau atsitiko priešingai – dėl sausros vasarą daugelyje vietovių gerokai sumenko būsimasis derlius.

Visus metus žemdirbiai negalėjo ramiai gyventi ir dirbti dėl daugybės neaiškumų, nežinomybės, susijusios su nesprendžiamomis įsisenėjusiomis ir naujomis problemomis arba netikėtai atsirandančiais naujais reikalavimais žemės ūkio veiklai, su Lietuvos politikų nenoru adekvačiai kaimyninėms šalims remti šalies žemės ūkio sektorių, dėl ko mūsų ūkininkams tapo nelygios konkurencinės sąlygos rungtyniaujant su kaimyninių šalių ūkininkus.

Žinoma, daugiausia nerimo ir aistrų kurstė Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginio plano (SP) rengimas, nes jis diktuos ūkininkavimo sąlygas net iki 2027 metų pabaigos. SP jau patvirtintas, bet aistros tebeverda. Bet kokiame versle nesinori sulaukti nemalonių staigmenų, kai joms pasiruošti neskirta laiko. Juolab kad žemės ūkyje yra sunkiai keičiamų technologinių procesų. Ūkininkas neretai priverstas dešimtmetį investuoti, kad galėtų pasiekti atitinkamą technologinį lygį, todėl pakeisti technologijas yra didžiulis iššūkis. Akivaizdu, kad gali kilti panika, išgirdus apie ūkininkavimo veiklai kardinaliai pasikeitusius reikalavimus, kurie verstų radikaliai keisti ūkio kryptį, o anksčiau padarytų investicijų dalį tektų nurašyti į nuostolius. 2022-uosius įvardinčiau nuolatinio nerimo metais.

Tačiau, nepaisant įvairių trukdžių ir netikėtumų, ūkininkai sulaukė gero derliaus?

Statistiškai – taip. „Ant popieriaus“ kai kurie ūkininkai mato solidžius besibaigiančių metų pelnus. Tačiau vos pinigai pasiekia banko sąskaitas, tuoj jie investuojami į naują derlių, nes tenka pirkti keletą kartų pabrangusių trąšų, degalų, sėklų. Panaši situacija visose žemės ūkio šakose, visur sąnaudos naujai produkcijai išaugo keletą kartų. Ūkininkų bendruomenei neramu dėl galimų „kainų žirklių“. Jei bus, tai kokio aštrumo, kaip ūkiams pavyks artimiausią laikotarpį išgyventi, ar pakaks sukauptų „lašinių“ bent jau tiems, kam pavyko jų sukaupti? Jau akivaizdu, kad, pavyzdžiui, grūdų augintojų sąnaudos bus keliskart didesnės už ankstesniąsias. Nesunku suskaičiuoti, nes žaliavų įsigijimo ir kitų investicijų kainos jau yra žinomos. Grūdų pardavimo kaina nebepadengia užauginimo savikainos, tą rodo išankstiniai derliaus pardavimo sandoriai Lietuvoje ir MATIF biržos rezultatai ateities sandoriams. Panaši situacija su bet kokia kita žemės ūkio produkcija. Ūkininkai vis dar tikisi, kad kaina naujai produkcijai kils, bet įvairūs analitikai tokių prognozių neteikia, nes įsibėgėjusi krizė labai sumažino vartotojų perkamąją galią.

Ar yra vilties, kad krizė bent nebegilės, o 2023 metai bus labiau nuspėjami?

Daugiau aiškumo ūkininkavimui, neabejoju, įneš pasirašytas SP ir pagal jį rengiamos taisyklės. Kiekvienas ūkininkas galės atsakingai, rimtai pasižiūrėti į savo veiklą, įsigilinti į taisyklių turinį, kaip įmanoma geriau prisitaikyti prie taisyklėse užfiksuotų pasikeitimų. Svarbu, kad žemdirbys  nenukentėtų nuo sankcijų, baudų, mažinančių ūkio pajamas ir pelną.

Tikiuosi, judame prie prognozuojamo, labiau suprantamo laikotarpio. Ūkininkai yra ne sykį parodę savo gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir išgyventi. Kai Lietuvoje buvo giliausios ekonominės krizės, žemės ūkis buvo šalies ekonomikos ir eksporto lokomotyvas bei reikšmingai pildė Lietuvos biudžetą. Norisi Naujųjų išvakarėse jausti viltį, kad artėjantys iššūkių metai žemės ūkiui bus ne patys blogiausi.

Sunku nuspėti, kas laukia 2023 metais. Viltį suteikia konkrečių gairių turėjimas. 2022 m., be visų negandų, dar buvo ir karo metai. Metų pradžioje beveik niekas to nesitikėjo. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir karo sąlygomis. Sutrūkinėjusios grandinės po truputį atstatinėjamos. Yra požymių, kad ateityje krizė nebegilės, kad jau esame krizės dugne.

LŪS vienija įvairių žemės ūkio šakų ūkininkus. Kam buvo sunkiausia ūkininkauti 2022-aisiais?

Išskirtinai bloga situacija yra kiaulininkystės sektoriuje. Nors LŪS kiaulių augintojų jau beveik neliko, suprantame, kad šio sektoriaus laukia neeiliniai iššūkiai. Nepaisant visam žemės ūkiui bendrų problemų, kiaulininkystės sektorius dar turi tvarkytis su afrikiniu kiaulių maru. Be to, kiaulininkystei užsidarė Kinijos rinka. Į Lietuvą patenka kitų Europos šalių kiauliena dempingo sąlygomis – žemesne kaina negu savikaina, todėl vietiniams kiaulių augintojams sudėtinga persiorientuoti ir atlaikyti konkurenciją.

Nelengvi metai ir daržininkams. Skirtingose šalies vietose daržininkai sulaukė skirtingo derliaus. Vieniems metai buvo labai palankūs, kiti juos vadina visiška tragedija. Pavyzdžiui, vienas morkų augintojas buvo priverstas morkas sėti tris kartus. Buvo aišku, kad labai vėlyva morkų sėja gerų rezultatų jau neduos, bet tai daryti vertė jo pasirašytos produkcijos realizavimo sutartys.

Javų augintojams metai labai skyrėsi pagal regionus. Tose vietovėse, kuriose dėl įvairių priežasčių žiemkenčių buvo pasėta mažiau, nukentėjo labiau užmirkimui jautresnis vasarojus. Krituliai Lietuvoje pasiskirstė netolygiai. Lygumų kraštuose pasėlių numirko daugiau negu kalvotose teritorijose.

Kaip LŪS vertina dabartinę šalies žemės ūkio politiką?

Su žemės ūkio ministru, ministerijos atstovais ne sykį bandėme kalbėtis dėl žaliojo kurso politikos. Labai jautėsi politikų raumenų demonstravimas dėl, jų teigimu, ambicingai kuriamų tikslų. Tačiau mes, ūkininkai, tvirtai stovintys ant žemės, greitai supratome ir pamatėme politikų pučiamus įvairiaspalvius burbulus, kurie gali labai greitai sprogti. Todėl 2022-ieji buvo ir didelių konfliktų metai. Nenorėjome susitaikyti su politika, nepagrįsta nei ekonominiu, nei aplinkosauginiu, nei socialiniu požiūriu.

Nujaučiu, kad 2023 metais galimi kardinalūs pokyčiai. Politikams ūkininkai taps reikalingi. Politikai sukūrė, pasirašė ir taisyklėmis verčia SP dokumentą. Dabar bus svarbu matyti, kaip sekasi įgyvendinti SP, nuo to priklausys strategiją kūrusių politikų politinė perspektyva. Ūkininkai iš plano nori pasiimti tai, kas yra stipriausia, naudingiausia, kad galėtų išlaikyti, o gal net didinti gamybą, patirdami kuo mažesnes sąnaudas. Paprasčiau tariant – bandyti ūkininkauti pelningai. Tokie mūsų lūkesčiai. Tad politikų ir ūkininkų lūkesčiai dėl strategijos įgyvendinimo sėkmės iš dalies sutampa. Todėl viliuosi, kad ūkininkų ir valdžios dialogas taps konstruktyvesnis, turiningas.

Nors politikai ir „suprojektavo“ ambicingus žaliuosius tikslus, karas ir kitos kartu slenkančios krizės padiktavo 33 proc. per metus pabrangusį maistą. Svarbiausia tapo būtent maisto gamyba. Apsirūpinimas maistu yra šalies strateginis tikslas. Jei maisto gamyba traukiasi, tikėtis kainų mažėjimo – neįmanoma. Todėl visada siekėme, kad politika ir aplinkosauginiai tikslai būtų subalansuoti. Ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai klausimai turi derėti tarpusavyje. To iki šiol nebuvo. Įgyvendinant SP jau ir politikai supranta bei pasižada po metų planą peržiūrėti, yra pasiryžę keisti kai kurias plano nuostatas. Atsiranda geresnė erdvė LŪS ir Žemės ūkio ministerijos susikalbėjimui. Politikams reikia kuo geresnių SP įgyvendinimo rezultatų, ūkininkams – taip pat.

Jei atsiranda erdvė susikalbėjimui, piketų prie ministerijos nebeturėtų būti?

Nepažadu, kad nebus vienokių ar kitokių protesto akcijų. Politinis dokumentas neišvengiamai diktuos žymius pasikeitimus žemės ūkio praktikoje. Mūsų veiksmai priklausys nuo to, kaip greitai prie naujųjų reikalavimų adaptuosis patys politikai, visas kitas biurokratinis aparatas, įskaitant ir ūkininkus kontroliuojančias institucijas, kaip pavyks susikalbėti. Negaliu garantuoti, kad ūkininkai laimingai užsiims tik savo darbu. Gali tekti ir kitais būdais, ne tik diskusijomis, ieškoti ūkininkavimui draugiškesnių sprendimų.

Tikriausiai LŪS netrūksta aktyvių ūkininkų, kuriems rūpi tiek jų pačių, tiek sąjungos ateitis?

LŪS daugiausia vienija patyrusius, profesionaliai ūkininkaujančius ūkininkus. Taip yra todėl, kad sąjungą išlaiko jos nariai, mokėdami nario mokestį. Mėgėjiškai ūkininkaujantieji dažniausiai pagrindines pajamas gauna ne iš žemės ūkio, tad ir nemato reikalo iš tų menkų pajamų dar mokėti LŪS. Bet turime išimčių. Yra LŪS narių, kurie deklaruoja net mažiau negu hektarą pasėlių. Smulkių ūkių savininkai taip pat turi problemų, todėl jų gretos sąjungoje gausėja.

Man, kaip pirmininkui, labai smagu, kad organizacija jaunėja. Daug jaunų ūkininkų mato prasmę tapti LŪS nariais, jie yra iniciatyvūs, kupini pamatuotų idėjų, nebijantys išsakyti savo nuomonę įvairiomis formomis. LŪS bando aprėpti maksimaliai platų ūkininkų spektrą. Organizacija vienija apie 5 tūkst. narių. Mūsų – tikinčių, pasitikinčių ir norinčių būti sąjungos gretose – tik gausėja. Netrūksta ir įvairiuose aspektuose gyvybingų narių. Jie yra ne tik aktyvūs LŪS, bet ir savo gyvenamųjų vietų, bendruomenių lyderiai. Stengiamės atsiriboti nuo politikavimo. Žemės ūkio politika yra bendrosios politikos dalis, todėl gali pasirodyti, kad politikavimo nepavyksta išvengti. Mes kalbame kaip bendruomenė, ūkiška bendruomenė, žinanti žemės ūkio, kaimo problemas.

Ko ateinančiais metais palinkėtume ne tik ūkininkams, bet ir visiems Lietuvos žmonėms?

Kaip niekad prasminga linkėti ramybės ir tikėjimo ateitimi! Tam reikės vidinės stiprybės. Ir būkime sveiki!

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.