Objektyvumo tenka su žiburiu ieškoti

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) savo interneto svetainėje paskelbė įdomias diagramas, iš kurių galima suprasti, kad žemės ūkio veikla anaiptol nėra blogis aplinkai – pasėliai gerina orą. Per augimo ciklą hektaras kviečių sukaupia 9 t anglies dioksido ir išskiria 6 t gryno deguonies, o tokio pat dydžio cukrinių runkelių laukas sukaupia net 21 t anglies dioksido ir išskiria 14 t deguonies! Vienas laukas produkuoja tiek deguonies, kad žmogui jo pakaktų 25-eriems (auginant kviečius) ar net 59-eriems gyvenimo metams! Tačiau kodėl tokių svarių argumentų, kurie svarbūs tiek visuomenei, tiek Lietuvos deryboms Briuselyje, neturime patys (pateikti čekų skaičiavimai), komentuoja LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Diagramomis su mumis pasidalijo Čekijos žemės ūkio sąjunga (žemdirbių asociacijas vienijanti organizacija), su kuria glaudžiai bendradarbiaujame, kaip ir su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalių žemės ūkio organizacijomis. Anksčiau susitikdavome per renginius Briuselyje, bet ryšiai nėra nutrūkę ir per karantiną.

Siunčiame užklausas, domimės, kokias klimato kaitos valdymo priemones rengiamasi taikyti kitose šalyse. Tiesą sakant, šį darbą turėtų daryti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) valdininkai. ŽŪM tam ir yra, kad rūpintųsi žemės ūkiu, neleistų jo žlugdyti. Net Paryžiaus susitarime pasakyta, kad su klimato kaita reikia kovoti nedarant žalos maisto pramonei, taigi netiesiogiai ir žemės ūkiui. Tačiau yra taip, kad patys turime ieškoti argumentų, kapanotis.

Į užklausas gaunami atsakymai liūdina, nes kaskart įsitikiname, kad Lietuva klimato valdymo srityje žemės ūkiui kelia griežtesnius negu bet kuri kita šalis reikalavimus. Vienintelė Lietuva ketina iki 2024 m. atsisakyti mokestinės lengvatos žymėtajam dyzelinui, nors pats savaime akcizas taršos nemažina. Akcizo lengvatos atsisakyti galima – tačiau tada, kai tai nuspręs padaryti visos šalys.

Mūsų Vyriausybė nusprendė taikyti ir kitas priemones, kurias tik pagal Europos žaliąjį kursą yra pasiūliusi Europos Komisija. Juk tie pasiūlymai yra rekomendaciniai, šalims narėms suteikta teisė rinktis tai, kas joms priimtiniau, jokiu būdu ne viską vykdyti papunkčiui. Tačiau kažkas ministerijose rekomendacijas suvokia kitaip, ir tokį požiūrį pakeisti labai sunku. Tai matome ir iš kitų pavyzdžių. Taip yra su mėšlo tvarkymo reikalavimais: kitose šalyse mėšlą žiemą į laukus vežti galima, o Lietuvoje – ne, nes keli valdininkai įsitikinę, kad jis prie tvarto kur nors gyvenvietėje mažiau kenkia aplinkai negu išvežtas į laukus ant įšalusios žemės. Taip yra su įsipareigojimais mažinti Baltijos jūros užterštumą, nes Lietuvos žemės ūkio taršos skaičiai paimti niekuo nesiremiant, pagal Baltijos veiksmų planą siūloma prisiimti neproporcingus įsipareigojimus: fosforo taršą sumažinti daugiau negu Suomija, Estija ir Latvija kartu sudėjus, azoto – dvigubai daugiau, nei Vokietijai skirta užduotis. Važiavome į Helsinkį derėtis, ten išgirdome: „Jūsiškiams niekas nekliuvo.“

ŽŪM, Aplinkos ministerijai (AM) ne kartą siūlėme sudaryti bendrą grupę, šnekėtis, tartis. Mums trūksta objektyvių skaičiavimų apie žemės ūkio įtaką aplinkai. Štai kodėl pavyzdžių ieškome kitose šalyse. Čekijos žemės ūkio sąjungos pateiktų diagramų skaičiavimai atlikti čekų mokslininkų. ŽŪM apie tai pradėjome kalbėti dar gerokai iki Europos žaliojo kurso iniciatyvų, 2017–2019 m. kreipėmės į Mokslų akademiją, kviesdami parengti metodiką, kiek ir kokių teršalų mūsų žemės ūkyje susidaro. Yra europinė metodika, bet ją turėtume pritaikyti pagal savo gyvenimo sąlygas. Tam pritaria žemės ūkio mokslininkai, pajėgos Lietuvoje stiprios. Bet ar valdžiai rūpi jų nuomonė? Viskas baigėsi tuo, kad Mokslų akademija mūsų prašymą persiuntė ŽŪM, galiausiai atsakymas buvo trumpas – padėkota už pasiūlymus. Nacionalinė metodika valdininkams atrodo nereikalinga...

Gaila, bet nėra pripažįstama, kad turėti savo metodiką, perskaičiuoti rodiklius Briuseliui teikiamose ataskaitose yra valstybės interesas. Tai bandome įrodyti jau daugelį metų. Kaip valdininkams nėra gėda, kad Lietuva paskutinė ES pagal pagaminamą žemės ūkio produkciją iš hektaro. Kitaip ir nebus, jeigu nekeisime požiūrio, neinvestuosime į tvarų ūkį. Valdžios klaidų pasekmės itin skaudžios, bet nėra atsakingų už tai, kad kaimynai lenkai iš mūsų ūkininkų superka karves (Lenkijoje gyvulininkystė remiama valstybės, bandos plečiamos), lenkai atvažiuoja dirbti Lazdijų žemės (tik nežinia, kas už tą žemę pasiima išmokas).

Parengė ŪP korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ

2021-02-25