Orai nelepino nei žmonių, nei bičių, bet medaus nepritrūks

Rapsų medaus bitelės sunešė pakankamai

Pasak R. Ardavičiaus, kuris pats su savo sūnumis turi per 800 bičių šeimų, sako, kad bitininkystės sezonas neatpažįstamai pasikeitė. Anksčiau buvęs įprastas pavasarinis medunešis iš karklų, blindžių ar pienių dabar praktiškai išnyko ir kaip atskira rūšis kone nebeegzistuoja.

„To pavasarinio medunešio kaip ir tokio jau nebėra, nes daugiausia liko rapso medunešis. Bitės iš pienių daug medaus neįneša, jis susimaišo su rapso medumi. Ir dabar vadinam tą pavasarinį medunešį būtent rapso medumi“, – aiškina bitininkas.

Šiemet pavasarinis, arba rapso, derlius buvo išties geras.

„Rapso medaus šiemet prikopta tikrai daug, galima sakyt, tikrai geras derlius. Žinoma, tie, kurie turėjo stipresnes bičių šeimas, tuo džiaugiasi“, – teigia R. Ardavičius. Tai buvo pirmoji ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelė didelė šio bitininkystės sezono sėkmė.

Kur dingo liepų ir pievų medus?

Jei pavasaris, nors ir šaltas, džiugino rapsų medumi, tai vasara jau buvo liūdnesnė. Viltys surinkti gausų vasaros medų iš liepų, dobilų ir kitų pievų augalų subliuško dėl dviejų pagrindinių priežasčių: vėlyvų šalnų ir nepaliaujamo lietaus pačiame žydėjimo įkarštyje.

„Pavasarinės šalnos pakenkė augalams, pakenkė jų medingumui“, – sako R. Ardavičius, paaiškindamas, kodėl augalai skyrė mažiau nektaro.

Tačiau lemiamas smūgis vasaros derliui buvo suduotas liepą. Kai pražydo liepos, prasidėjo lietingas periodas. Bitės negalėjo skristi rinkti nektaro, o gausios šeimos, likusios aviliuose, turėjo maitintis tuo, ką jau buvo sunešusios.

„Pradėjo tos liepos žydėti, dvi tris dienas iš liepų bitės medų nešė ir meduvės buvo jau, galima sakyt, net artipilnės. Bet prasidėjo lietus. Šeimos gausios, labai daug to nektaro reikia bitėms išsimaitinti. Na, ir ką, valgė tą savo medų jos visą mėnesį“, – liūdna realybe dalijasi bitininkas.

Rezultatas – vasaros medaus derlius buvo itin menkas.

„Galėčiau pavadint, kad tas vasaros medunešis tikrai buvo prastas“, – apibendrina R. Ardavičius.

Vienintelė išimtis – tie, kas turėjo grikių pasėlių laukus netoliese. „Kas turėjo grikių, tai šiemet iš grikių panešė“, – sako jis.

Ar medaus trūks ir ar kils kainos?

Nors vasaros derlius nuvylė, asociacijos pirmininkas skuba nuraminti pirkėjus: „Medaus bus. Girdėjau, yra, kas paniką kelia, kad iki Naujųjų metų medaus tik tebus, bet taip nėra“.

Paslaptis slypi praėjusių metų derliuje. Pasirodo, pernai buvo rekordinis liepų medaus derlius. Tuo metu supirkimo kainos buvo kritusios iki absurdiškai žemų (apie 1,5 euro už kilogramą), todėl daugelis bitininkų nusprendė medaus neparduoti pusvelčiui ir jį išsaugojo.

„Pernai buvo rekordinis liepų medaus derlius. Bitininkai to medaus ten pigiai po pusantro euro atiduot nenorėjo. Jie susipilstė medų į stiklainius ir labai teisingai pasielgė. Išsaugojo medų iki šių metų“, – pasakoja R. Ardavičius.

Būtent šios atsargos dabar ir gelbsti rinką. Daug bitininkų turguje šiuo metu prekiauja puikiu praėjusių metų liepų medumi, kuris, pasak specialisto, yra net skanesnis ir vertingesnis už šiųmetį.

Kalbant apie kainas, tikėtina, kad jos stabilizuosis ir šiek tiek kils, tačiau ne dėl deficito, o dėl grįžimo į normalų lygį po kelerius metus trukusio nuosmukio.

„Dabar jau medaus kaina pradeda kilt po truputį, nežymiai. Matom, kad visoje Europoje kaina kyla“, – teigia bitininkas, pabrėždamas, kad ankstesnės kainos buvo tiesiog nepelningos ir net nepadengė medaus kopimo savikainos.

Kaip atpažinti kokybišką medų?

R. Ardavičius pirkėjams pataria medų pirkti tiesiai iš patikimo bitininko namų arba turguje, tačiau atkreipti dėmesį į laikymo sąlygas – ant saulės stovintis medus praranda savo gerąsias savybes.

Svarbiausias natūralaus ir kokybiško medaus požymis – jo „žydėjimas“, t. y. kristalizacijos raštas.

„Pagal žydėjimą medaus jau galima nustatyti, ar jis geras, ar negeras. Stiklainyje, kai medus susikristalizavęs, atsiranda gliukozės piešiniai, marginimas toks. Būtent jis ir rodo medaus tikrumą ir gerumą.

O jeigu medus švarus, be jokio marginimo, jis gali būti ir ant saulės per daug pabuvęs, ar kaitintas“, – aiškina specialistas.

Jis taip pat griauna mitą apie cukraus dėjimą į medų – pasak jo, rimti bitininkai to niekada nedaro, nes tiesiog neapsimoka ir nėra prasmės, ypač kai bitės prineša pakankamai natūralaus nektaro.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad jei užsienyje mėgstamas kaitintas medus, kuris išlieka skystas net ir po daugelio mėnesių, lietuviai mėgsta kuo natūralesnį, kuo mažiau perdirbtą medų. Nors skystas pavasario medus turi savo žavesio, lietuviai visgi labiausiai vertina kiek kietesnį, žydintį, tvirtą ir natūralų medų. Be kurio, be abejo, jokie namai neįsivaizduojami, o ypač artėjant šaltiems orams ir peršalimo ligoms.

Populiarėja bičių duonelė

Nors medus išlieka pagrindiniu produktu, R. Ardavičius pastebi, kad vis labiau populiarėja kiti bičių produktai. Pernai buvo labai populiarus medus koryje, o šiemet ypač geidžiama yra bičių duonelė.

„Labiausiai dabar ant bangos – bičių duonelė. Labai vertingas produktas, ir skanus. Ypač jaunesnio amžiaus žmonės, vaikai labai mėgsta. Tėvai duoda bičių duonelės pakramtyti vietoj kažkokių saldainių žirniukų. Ir valgo, ir sveika“, – džiaugiasi bitininkas.

Tačiau jos gamyba – tai ilgas ir kruopštus, daug etapų reikalaujantis procesas. Viskas prasideda nuo korių su duonele apsaugojimo nuo kenkėjų, pavyzdžiui, vaško kandžių. Vėliau koriai yra užšaldomi specialiame šaldiklyje, laikantis griežto temperatūros ir laiko režimo, kad būtų galima kokybiškai juos apdoroti.

Sušaldyti koriai keliauja į specialų kūlimo agregatą, kuris išmuša duonelės granules. Po to masė yra kruopščiai valoma ir sijojama, kad atsiskirtų vaško dulkės ir kitos priemaišos. Galiausiai švari bičių duonelė dedama į džiovyklą, kur per dvi ar tris paras yra išdžiovinama, neviršijant 38 laipsnių temperatūros.

Tik po visų šių etapų produktas fasuojamas į pakuotes, saugant jį nuo drėgmės. Tai – sudėtingas darbas, reikalaujantis tiek specifinių žinių, tiek įrangos.

Bitininkystėje atranda harmoniją

Bitininkystė – ne tik amatas, bet ir aistra, kuri, pasak R. Ardavičiaus, įauga į kraują.

Nors pastarieji metai buvo sunkūs, atsidavę bitininkai savo avilių neapleidžia, nes tai – gyvenimo būdas, leidžiantis kiekvieną pavasarį viską pradėti iš naujo.

„Prie bičių prisiriši, o darbas su jomis yra įdomus ir labai harmoningas. Viskas sukasi ratu, lauki vis naujo ciklo.

Bitininkystėje pagrindas yra pavasario laukimas. Pažiūri, kaip bitės peržiemojo, ir tada ratą it iš naujo pradedi.

Mūsų bitynas nemažas, dirbam visa šeima ir, net kai krizė buvo nenorėjome tų bitučių paleisti. Buvome susimažinę šeimų skaičių, bet šiemet vėl tuščius avilius užsipildėme. 

Na, atrodo, viskas yra sustyguota. Visa įranga supirkta, žinome ką, kada ir kaip daryti.

Nėra taip sunku, kai žinai ir kai darbas patinka, kai dirbi jį su meile“, – sako pašnekovas.

Eglė KUKTIENĖ / RINKOS AIKŠTĖ