Pagarba žemei, gamtai ir darbui

Užsitęsęs laikinumas

Ūkininkė K. Jankun „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad Širvintų krašte, Žibėnų k., gyveno tiek jos močiutė, tiek ir mama. Kiek moteris žino ir pamena, Žibėnuose – jau septintoji jos giminės karta. „Ir aš čia gimiau, užaugau. Trumpam buvau išvykusi mokytis siuvėjos-technologės profesijos į Vilnių. Bet vėliau, likimui taip susiklosčius, jau su vyru Zbignevu ir dviem vaikais, kaip tuomet maniau, laikinai grįžau į savo tėviškę. Tik tas laikinumas užsitęsė... Jau ir anūkais senokai džiaugiamės. Labai greitai laikas bėga – nesitiki, kad 35 metus savarankiškai ūkininkaujame“, – prisipažino K. Jankun.

Ūkininkė pasakojo, kad ūkininkauti su vyru pradėjo nuo nulio. Pradžioje teko ir skolintis, kol jauni žmonės pradėjo iš savo ūkio pajamų gauti. „Močiutė ūkininkavimo pradžiai padovanojo karvę. Tuo metu Vilniuje dar abu turėjome darbus. Vėliau atgavau 8 ha savo tėvo žemės. Labai nelengvai, po truputį ūkį plėtėme, modernizavome. Kasmet stengėmės įsigyti reikalingiausių padargų ar įrenginių, papildydavome ir galvijų bandą. Kartu su vyru dirbome kantriai, atsakingai. Pamažu įgavome vis daugiau patirties, reikiamų žinių, sukūrėme tokį ūkį, koks yra dabar“, – džiaugėsi ŪP pašnekovė.

Šiuo metu mišriajame K. ir J. Jankunų ūkyje laikoma 70 melžiamų karvių, su prieaugliu iš viso bandoje yra 160 gyvulių. Ūkininkai dirba ir žemę, taiko sėjomainą, gamina gyvuliams pašarus. Tenka samdyti ir darbuotojų. Po tris žmones dirba prie gyvulių priežiūros, melžimo bei pieno perdirbimo. Nėra lengva, pasak K. Jankun, rasti atsakingų ir savo darbą gerbiančių, atsidavusių darbuotojų. Dažnas ieško lengvesnio užsiėmimo ir didesnio uždarbio. „Bet mes patys labai mylime tai, ką darome didžiąją savo gyvenimo dalį“, – pridūrė pašnekovė.

Pieną perdirba

K. ir Z. Jankunai ne tik ūkininkauja, bet ir priima svečius iš Lietuvos bei užsienio, kuriuos supažindina su ūkiu ir jame vykdoma veikla. Ūkyje yra lankęsis buvęs Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Januszas Wojciechowskis.

Savo karvių pieno ūkininkai supirkėjams neparduoda. Visą dienos primilžį – maždaug 1 t – jau daugiau nei 25 metus kasdien perdirba patys. Iš jo gamina ir parduoda saldaus pieno sūrius, varškę, grietinę, sviestą. Prieš aštuonerius metus nuosavomis ir banko skolintomis lėšomis ūkininkai pasistatė bei įsirengė naują sūrinę. Savo karvių pieno produktais jie prekiauja iš autoparduotuvės Vilniuje – skirtingose vietose būna visomis savaitės dienomis, išskyrus pirmadienį. „Jau penktą ar šeštą tokį automobilį baigiame „suvažinėti“ per savo ūkininkavimo laikotarpį“, – ūkininkavimo kasdienybę atskleidė šeimininkė.

Be to, ūkyje vyksta įvairios edukacijos, pieno produktų degustacijos, atvyksta ekskursijos. Pasak K. Jankun, čia tikrai yra ką ir pamatyti, ir sužinoti, ir paragauti.

Ūkininkai K. ir J. Jankunai džiaugėsi, kad prie ūkio veiklos prisidėjo ir čia pasiliko sūnus Gžegožas su marčia Inesa bei anūkais. Būtent marti pastaraisiais metais perėmė prekybą ūkyje pagamintais pieno produktais. Šeimai daug padeda ir dukra Božena. „Tikimės, kad kada nors ateityje ūkį sūnus ir perims. Su vyru jau kaip ir norėtumėme pabėgti į pensiją. Nėra ko slėpti – baisiai pavargome per ūkininkavimo metus. Manau, kad esame nusipelnę poilsio, nors artimiausiu metu dar padirbėsime. Taip visko iš karto kaip kirviu nenukirsi“, – svarstė ŪP pašnekovė.

Apie ūkio perspektyvas patyrusi ūkininkė kalba atsargiai. Situacija žemės ūkyje, pasak K. Jankun, apskritai yra neaiški, spaudžia ir nemaži įsipareigojimai. „Kas metai mažėja grūdų supirkimo kainos, išmokos, o sąnaudos – didėja. Mes savo produkcijos per pastarąjį dešimtmetį nepabranginome nė centu. Ūkininkams, kaip darbdaviams, užkrauta didelė finansinė našta. Reikia galvoti, kaip deramai sumokėti darbuotojui, kaip patiems išgyventi, išlaikyti ūkio gyvybingumą“, – pastebėjimais dalijosi ūkininkė.

15 metų K. ir Z. Jankunų ūkis priklauso žemės ūkio kooperatyvui „Lietuviško ūkio kokybė“. Ūkininkė džiaugėsi, kad kooperatyvo direktorius Mindaugas Maciulevičius pasirūpina visais prekybai reikalingais leidimais ir organizuoja stažuotes užsienyje, kurios padeda pasisemti vertingų žinių.

Būrys avių

Ne vienus metus K. ir Z. Jankunų ūkyje laikomos ir Romanovo veislės avys, kurių skaičius svyruoja nuo 150 iki 200. Ūkininkė K. Jankun pasakojo, kad 2006 m. pavyko pagal mainų programą tarp Lietuvos ir Prancūzijos ūkininkų lankytis Prancūzijoje. „Džiaugiuosi, jog buvau atrinkta ir galėjau pamatyti svečios šalies ūkininkavimo ypatumus. Buvo labai smagu girdėti, kaip Prancūzijos ūkininkai išdidžiai save vadina fermeriais. Pasisvečiavusi, nustojau ir aš pati nejaukiai jaustis, net gėdytis dėl savo verslo, susijusio su gyvuliais“, – įspūdžiais dalijosi ŪP pašnekovė.

Lankydamasi Prancūzijoje, moteris susipažino su vietos ūkiuose taikomais metodais. Pirmiausia į ganyklas suvaromos karvės, kurios nuėda didžiąją žolę, o vėliau ten pat paleidžiamos avys, kad nuskabytų ir smulkesnius žolynus. „Grįžusi pamaniau, kad ir mes galėtume elgtis panašiai, juk karvių turime. Taip ir atsirado ūkyje avių. Per metus paprastai užauginame apie 200 avių“, – pasakojo K. Jankun.

Romanovo veislės avys parduodamos mėsai, o ir patys ūkininkai K. ir J. Jankunai, gyvenantys kartu su sūnaus ir dukros šeimomis bei penkiais anūkais, mielai valgo avieną. „Mūsų šeima tikrai didelė. Bet beveik visko, ko reikia stalui, užsiauginame patys – turime savo pieno produktų, mėsos, savų vištų kiaušinių ir daržovių“, – vardijo ŪP pašnekovė.

Vilmos DAINIENĖS ir Kasios JANKUN nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja