Patarlės ir priežodžiai: ar jie dar kalba?

Gyvenimas keičiasi, patarlės išlieka

„Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk“. Tai puikus pamokymas, suabejojus neskubėti ką nors daryti, ne pulti stačia galva, nes vėliau galime gailėtis. Arba: „Rytas už vakarą protingesnis“ – ar nesijaučiame taip, kad ryte atsikėlus greičiau randame sprendimą iškilusiai problemai? „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“ šiandien ypač svarbi patarlė, kuri primena, kad ne visada reikia tikėti išoriniu blizgesiu. 

Gyvenimas keičiasi, bet priežodžiai, patarlės išlieka. „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“. Taip pasakytų dažnas senolis apie tuos, kurie per daug pasikliauja šiuolaikinėmis technologijomis. Ar dažnai girdime patarles, priežodžius iš savo tėvų ir senelių? Jie jas naudojo kaip patarimus, kai reikėjo ką nors paaiškinti. O mes? Ar pasakojame tai savo vaikams? O gal galime sukurti naujas patarles? Gal šiandien galime sakyti: „Kas daug „skrolina“ tas mažai „miega“? 

Vaikų auklėjimo svarba

Lietuvių liaudies išmintis visada pabrėžė šeimos ir vaikų auklėjimo svarbą. Patarlės ir priežodžiai apie šias temas atspindi vertybes, kurios perduodamos iš kartos į kartą: pagarbą, meilę, pareigingumą ir atsakomybę. Šeima – tai pirmoji vieta, kur žmogus mokosi gyventi, todėl patarlės ir priežodžiai turėjo didelę įtaką tarpusavio santykiams ir auklėjant vaikus. Lietuvių liaudies patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“ – tai reiškia, kad vaiką reikia auklėti nuo mažens, nes vėliau tai padaryti bus daug sunkiau. Kita patarlė – „Kaip išauklėsi, taip ir turėsi“ – primena, kad tėvai patys lemia, kokiais žmonėmis taps jų vaikai. Jei vaikui nuo mažens įskiepijamos pagarba ir atsakomybė, suaugęs jis bus sąžiningas ir darbštus. Vaikų auklėjimas susijęs ir su pavyzdžiu, kurį rodo tėvai. Ne veltui sakoma: „Obuolys nuo obels netoli rieda“ – tai reiškia, kad vaikai dažnai perima tėvų elgesį, vertybes ir įpročius. 

Tėvai ir vaikai privalo vieni kitus gerbti. „Tėvų žodis – paskutinis“, sako patarlė, pabrėždama, kad šeimoje svarbi pagarba vyresniems. Tačiau pagarba turi būti abipusė, nes ir kita liaudies išmintis primena: „Kaip tėvus gerbsi, taip ir pats senatvėje būsi gerbiamas“. Patarlės ir priežodžiai išlieka aktualūs ir šiandien – jie primena esmines gyvenimo vertybes, kurios kuria stiprią ir laimingą šeimą.

Pamokydavo vieni kitus

Patarlėmis žmonės nuo seno su patardavo, pamokydavo vieni kitus, priežodžiais nusakydavo daiktų ar žmonių požymius. „Kaip šauksi, taip atsilieps", „Eidamas su velniu obuoliauti, paliksi ir be terbos, ir be obuolių“, „Gera žmona prastą vyrą pataiso, bloga gerą vyrą pagadina“, „Geriau atviras priekaištas, negu slaptas pyktis“, „Gudrus svetimas klaidas suskaityti, kvailas, kai reikia savo nors vieną pamatyti“, „Iš adatos vežimą priskaldo“. Taip parodomi žmonių tarpusavio, bendravimo santykiai.

Patarlės ir priežodžiai yra susiformavę per ilgus šimtmečius. Tai išminties lobynas, kuriuose užkoduoti patarimai, pastebėjimai, vertybės, pamokymai. „Laikas – pinigai“, „Laikas brangesnis už pinigus“, „Ledas slidus, žmogaus gyvenimas dar slidesnis“, „Nemesk kelio dėl takelio“, „Nėra nieko amžino“, „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ – šios patarlės skatina mąstyti, atsakyti už savo veiksmus, parodo, kaip reikia  vertinti savo gyvenimą ir stengtis gyventi teisingai. O ši patarlė „Draugą nelaimėje pažinsi“ – ar ne tiesa, kad tik tikras draugas ištikus bėdai visada yra šalia? 

Darbas – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apipinta išmintimi, sukaupta per šimtmečius. Patarlės ir priežodžiai apie darbą atspindi žmonių požiūrį į pastangas, atkaklumą, tinginystę bei sėkmę. Jose slypi ne tik pamokymai, bet ir gyvenimo tiesos, kurios nepraranda aktualumo net šiandien. Lietuvių liaudies išmintis pabrėžia, kad tik sunkus ir sąžiningas darbas yra vertybė. Patarlės „Be darbo nėra ko duonos valgyti“ arba „Kas dirba, tas ir turi“, „Darbas žmogų puošia“, „Balta duona juodom rankom uždirbama“, „Darbas gėdos nedaro“, „Darbininkė kaip bitelė“, „Darbus atlikus linksma švęsti“, „Kas nedirba, tas nevalgo“, „Žmogaus vertė darbu matuojama“. Patarlės primena, kad norint turėti duonos kasdieninės, reikia įdėti daug pastangų. Šis požiūris buvo ypač svarbus senovėje, kai žmogaus pragyvenimas priklausė nuo jo sugebėjimo dirbti žemę, auginti gyvulius ar gaminti reikalingus daiktus.  Ne veltui sakoma: „Anksti kėlęs – nesigailėsi“ arba „Darbas žmogų puošia“. Jos skatina neprarasti laiko veltui ir suprasti, kad darbštumas yra viena vertingiausių savybių.

Tinginystė – didelis trūkumas

Patarlių pasaulyje tinginystė laikoma dideliu trūkumu, vedančiu į skurdą ir nesėkmes. Posakiai „Tinginio dienos trumpos, o metai ilgi“ ar „Kas tingi dirbti, tas tingi ir valgyti“ rodo, kad tinginiauti gali atrodyti smagu, tačiau ilgainiui tai atneša tik nepriteklių. Lietuviai nuo seno vertino darbštumą, todėl patarlės apie tinginystę dažnai būna kandžios ir pamokančios. Štai „Kur tinginys eina, ten velnias kloja jam tiltą“ – šmaikšti, bet prasminga patarlė, sakanti, kad tinginystė veda ne į gerą.

Nuo seniausių laikų lietuviai puoselėjo meilę savo kraštui, gimtajam kaimui ar miestui, o namus laikė šventa vieta, kurioje žmogus jaučiasi laimingas ir saugus. Tai atsispindi liaudies išmintyje – patarlėse ir priežodžiuose, kurie primena, jog tikrasis turtas nėra materialūs dalykai, o vieta, kur esi laukiamas ir kur tavo širdis jaučiasi namuose. „Visur gera, bet namie geriausia“, „Geriau savas utėles mušt, negu svetimi pinigai skaityt“, „Geriau į savo bakūžę susirietus, nekaip į svetimus rūmus stačiom eiti“, „Namie ir savo sienos saugo“, „Kas savo kalbą niekina, kitoks neišmoksta“, „Tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“– parodoma meilė savo tėvynei, savo gimtiems namams, net jei tėvynėje ne viskas tobula, ji vis tiek yra brangiausia vieta pasaulyje. Dar viena išmintis sako: „Geriausia vieta pasaulyje – gimtinė“. Nesvarbu, kur žmogus nukeliautų ar kiek pasiektų, širdyje visada išliks ilgesys gimtosioms vietoms.

Tradicijų išsaugojimas prasideda nuo mūsų pačių, nuo mažų pastangų įtraukti jas į savo gyvenimą ir perduoti vaikams. Juk būtent vaikai yra tie, kurie kurs rytojų, ir tik  nuo mūsų pačių priklauso, ar jie turės galimybę pažinti savo kultūrą, senąsias tradicijas ir istoriją. Labai svarbu pasakoti apie mūsų senuosius papročius, kartu švęsti kalendorines šventes, gaminti patiekalus pagal senelių receptus, mokyti juos liaudies dainų, žaidimų ir papročių. 

Gyvenimo tempas gali būti greitas, tačiau turime rasti laiko sustoti, pažvelgti į tai, kas svarbiausia, padėti mūsų vaikams ir anūkams suvokti, kad tradicijos nėra našta- jos yra vertingas lobis, kuris jungia  mus su mūsų šaknimis. Patarlių, priežodžių išmintis yra mūsų tautos paveldas, kuris jungia praeitį su dabartimi. Tad saugokime, branginkime tai. 

Autorė Jūratė Garnelienė / Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija