Patenkinti, kad atsisakė melžiamų karvių

Radviliškio rajono Veliakiemių kaimo ūkininkai Laima ir Aurimas Navickai du dešimtmečius laikė melžiamas karves ir augino grūdines kultūras. Pernai pardavė daugiau nei 70 pačių užaugintų piendavių ir keliasdešimt telyčių, išmontavo turėtą melžimo įrangą, vieną fermą užkalė, o kitoje laiko grūdus ir techniką. Antrus metus Navickai plėtoja tik augalininkystės ūkį. Šiemet jų valdos – vienos geriausių Radviliškio rajone, pristatytos konkursui „Metų ūkis“.

Ūkininkavimo pradžiai – dovanotos trys karvės

L. Navickienė pirmiausia „Ūkininko patarėjui“ pasakojo apie savo turėtas piendaves. Kai 2001 m. su vyru pradėjo ūkininkauti, Laimos mama jiems dovanojo tris melžiamas karves, dar paveldėjo senelio valdytus 16 ha. Tai jauniems žemės ūkio specialistams, nusprendusiems dirbti žemę ir savarankiškai plėtoti savo valdas, buvo didelė paspirtis. Kasmet jų dirbamos žemės plotai didėjo, patys užsiaugino telyčių ir nuolat didino melžiamų karvių bandą. Veliakiemių kaimo ūkininkė L. Navickienė ne kartą dalyvavo respublikinėse melžimo varžytuvėse, yra pelniusi daug prizinių vietų. Geriausia Radviliškio rajono karvių melžėja laikė produktyvių melžiamų karvių bandą – daugiau nei 70 piendavių, turėjo prieauglio.

Apie pieno ūkį Laima dabar jau kalbėjo būtuoju laiku. Pernai pardavė pačių užaugintas karves, išmontavo ir pardavė visą įrangą. Ant vienos fermos durų pakabino spyną, o kitoje fermoje yra sandėlis grūdams ir technikai laikyti. Ūkininkė prasitarė, kad nelengva buvo priimti sprendimą atsisakyti savo karvučių, ji pirmais metais su grauduliu žiūrėjusi į tuščias fermas. Paklausta, kodėl likvidavo melžiamų karvių bandą, Laima vardijo pagrindines priežastis: dideli pieno gamybos kaštai, sudėtinga paruošti pašarus, vis didėjo degalų, trąšų, energijos kainos, plėtoti pieno ūkį tapo nepelninga, nes iš parduoto kokybiško žaliavinio pieno buvo nedidelės pajamos – perdirbėjai palyginti mažai mokėjo. Be to, melžiamų karvių fermoje – sunkus darbas be išeiginių, apie keliones ir ekskursijas jie galėjo tik pasvajoti.

Išsiverčia be talkininkų

Ūkininkai Navickai dabar plėtoja tik augalininkystės ūkį, augina žieminius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius miežius ir žirnius. Neblogas buvo šio sezono derlius: kviečių prikūlė 8 t/ha, rapsų byrėjo 4 t/ha, vasariniams miežiams pakenkė liūtys, bet pavyko prikulti 4 t/ha, vidutinis žirnių derlius – 3 t/ha. Dalį grūdų išvežė į elevatorių tik iškūlę javus, o sausus grūdus supylė į sandėlį ir parduos vėliau, tikisi sulaukti palankesnių supirkimo kainų.

Ūkio savininkė Laima sakė, kad jų valdos nedidelės, tipiškas šeimos ūkis, visus darbus suspėja padaryti vyras ir sūnus Matas, nereikia samdyti darbuotojų. Ūkininkė deklaravo 165 ha dirbamos žemės, nuosavos turi 125 ha, kitus plotus nuomoja. Šį rudenį jai pavyko išsinuomoti dar 35 ha, todėl kitąmet dirbs beveik 200 ha.

„Visą laiką stengėmės nusipirkti žemės, kur tik kokį plotelį radome, tai ir pirkome. Mūsų krašte žemė brangi, sunku rasti laisvų plotų. Turime našios technikos, galime ir daugiau žemės įdirbti, be to, pasvajojame, kad savo ūkį galėtų įkurti ir 21 metų sūnus Matas, jam patinka žemės ūkio darbai. Penkerius metus nebeariame žemės plūgu, pasirinkome neariamąją žemės dirbimo technologiją, turime noraginį ir diskinį skutiklius. Stengiamės ūkininkauti kuo tvariau, nenualinti dirvožemio, sėjame tarpines kultūras“, – apie ūkio strategiją komisijos nariams ir ŪP  kalbėjo A. Navickas. Navickų dirbami plotai yra aplinkui ūkio centrą, atstumas iki laukų – tik apie kilometrą, nereikia toli važiuoti, sutaupo daug laiko ir degalų.

Konkurso „Metų ūkis“ vertinimo komisijos pirmininkas, Radviliškio r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfredas Juopavačius, kartu su kitais komisijos nariais apžiūrėjęs Navickų gamybos centrą, pasidžiaugė, kad jų ūkyje diegiamos pačios naujausios technologijos, ūkio darbus paspartino naši ir moderni technika. L. Navickienė įgyvendino projektą ir už gautą paramą įsigijo traktorių ir priekabą, po kelerių metų savo lėšomis įsigijo dar vieną priekabą ir galingą naują traktorių, naudotą kombainą.

Kartu ir mokykloje, ir gyvenime

Laima ir Aurimas – buvę klasės draugai, jie kartu mokėsi nuo penktos klasės. Kartu mokėsi ir Šeduvos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Laima įgijo namų ūkio ekonomės kvalifikaciją, o Aurimas – namų ūkio meistro.

Navickai apsigyveno Veliakiemių kaime. Čia jie nusipirko sodybą, kartu įsigijo ir 7 ha žemės. Renovavo gyvenamąjį namą, sutvarkė aplinką ir jaukiai įsikūrė. Čia užaugo trys Navickų vaikai: Barbora, Matas ir Morta. Jau sulaukė ir pirmos anūkės Adelės.

Ūkio šeimininkai parodė senovinį molinį tvartą, kuriame įrengė senienų, buities rakandų muziejų ir šventėms švęsti nemažą patalpą. Simboliška, kad jų buvusį pieno ūkį primena medinė sviestamušė. Būtų gerai, kad Lietuvoje melžiamos karvės netaptų nykstančia gyvūnų rūšimi ir jų pažiūrėti nereikėtų eiti į zoologijos sodą...

Moliniame pastate ant sienų – įspūdinga ragų kolekcija. Ūkininkas Aurimas yra aistringas medžiotojas, renka trofėjus ir kabina ant sienų. Jis už elnio ragus pelnė du sidabro medalius, o stirnino ragai buvo įvertinti aukso medaliu.

Neseniai ūkininkai buvo išvykę pailsėti į Turkiją. Jiems po darbų patinka kartu pakeliauti, pasidžiaugti gamta. Ūkio savininkė Laima nutarė išmokti anglų kalbą. Ji sakė – kai nebelaiko melžiamų karvių, gali ir pailsėti, ir pakeliauti – daug šviesesnis gyvenimas.

Autorės nuotraukos

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė