Pažangi ateitis – džiunglėse ir dūminėse pirkiose?

Būtų privalomas

Žemdirbiai mėgsta pašiepti žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką vadindami jį pelkių ministru – mat iš Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano žemės ūkiui neteko nieko, o 16 mln. Eur skirta 8 000 ha nusausintų pelkių atkurti. Tai gali būti tik pradžia įgyvendinant didžiulius ambicingus planus. Aplinkos ministerija (AM) praneša, kad Gamtos atkūrimo reglamento (GAR) kontekste vienas iš ambicingiausių Lietuvos tikslų – durpžemių drėgnumo atkūrimas. Lietuva yra viena iš durpžemių turtingų Europos šalių, jų plotas siekia apie 10 proc. šalies teritorijos. Žemės ūkyje, kaip dirbama žemė arba pievos, naudojama apie 130 tūkst. ha durpžemių.  Durpžemių atkūrimas – tik vienas AM rūpesčių. „Ūkininko patarėjas“ jau rašė, kad pernai vasarą Europos Komisijos (EK) paskelbtame GAR projekte akcentuojamas prastos būklės ir prarastų ekosistemų atkūrimas. Tvirtinama, kad nūnai net 80 proc. Europos Sąjungos (ES) valstybėse esančių buveinių būklė yra bloga, o šlapžemių plotas nuo praėjusio amžiaus 8-tojo dešimtmečio sumažėjo 50 proc. Gamtos būklė ir toliau blogėja, nes esą valstybės įsipareigojimus saugoti biologinę įvairovę prisiima savanoriškai. Tad neva reikia teisės aktų, kurie būtų privalomi. EK pateikė pasiūlymą, kuriame nustatomi teisiškai privalomi gamtos atkūrimo kiekybiniai tikslai iki 2030 m. ir 2050 m. Tvirtinama, kad juos įgyvendinus būtų ne tik atkurta bioįvairovė, bet ir geriau vykdomi prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo bei kiti ES tarptautiniai įsipareigojimai.

Namų darbai

Kiekviena valstybė per dvejus metus nuo GAR įsigaliojimo turės parengti nacionalinius gamtos atkūrimo planus iki 2050 metų ir nusistatyti teisiškai privalomus gamtos atkūrimo tikslus.

„Tai svarbi iniciatyva siekiant stabdyti beprecedentį biologinės įvairovės nykimą, atkurti ekosistemas ir prisidėti prie klimato kaitos valdymo ES ir tarptautiniu lygiu. Nustatomi ambicingi tikslai, juos reikės įgyvendinti per gana trumpą laikotarpį, sutelkiant papildomus administracinius ir finansinius pajėgumus. Todėl būtina suformuluoti aiškias, visų vienodai traktuojamas ir praktiškai įgyvendinamas GAR nuostatas, kurios valstybėms narėms suteiks pakankamai lankstumo atkuriant buveines ir ekosistemas, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes“, – kalbėjo gruodį ES Aplinkos taryboje dalyvavusi aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.

Pagal bendrąjį tikslą iki 2030 m. turės būti atkurta bent 20 proc. ES sausumos ir jūros teritorijų, o iki 2050 m. – visos ekosistemos. Prioritetas skiriamas didžiausią anglies dioksido absorbavimo potencialą turinčioms ekosistemoms.

Specifiniai tikslai skirti sausumos, pakrančių ir gėlo vandens, jūrų ekosistemų, buveinių rūšių būklei gerinti, miestų žaliųjų erdvių plotui didinti, paviršinių vandenų jungčių kliūtims pašalinti, apdulkintojų populiacijų mažėjimui stabdyti ir miškų bei žemės ūkio ekosistemų būklei gerinti.  Dėl konkrečių ES rodiklių dydžių bus deramasi rengiant nacionalinius gamtos atkūrimo planus iki 2050 m. Lietuva tokį planą per 2 metus taip pat turės parengti ir jame nustatyti tarpinius privalomus gamtos atkūrimo įvairiose ekosistemose tikslus iki 2030 m. ir 2040 m.

Griausime gyvenvietes?

„Tai yra absurdų absurdas. Norėdami grįžti maždaug 100 metų atgal ir atkurti gamtos būklę, turėtume nugriauti gyvenvietes, dalį miestų, išardyti infrastruktūrą: geležinkelius, kelius, požemines komunikacijas, privežti grunto ir užsodinti augalija, net neaišku kokia, nes tokios inventorizacijos niekas niekada nedarė. Nežinau detalių, kaip jie įsivaizduoja sugrįžimą atgal, bet kiek teko girdėti, tai būtų neįmanoma misija. Tai gali sugalvoti tik žmonės, užaugę ant asfalto ir gamtą matę dažniausiai per traukinio ar automobilio langą“, – be užuolankų gamtos atkūrimo idėją įvertino Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Vandens inžinerijos katedros doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas. Pasak mokslininko, gamtos atkūrimas stipriai pakeistų žemės ūkio vaizdą. „Dabar važiuodami per Lietuvą grožimės laukais, pievomis, pasėliais. Jeigu bus sugadintas drenažas, šito nebebus. Apie žemės ūkį, normalesnį derlių iš viso pamirškime, nes Lietuvoje nuo seno yra drėgmės perteklius. Dabar melioracija suteikia galimybę paankstinti sėją praktiškai puse mėnesio, o kartais ir daugiau. Be melioracijos sėja vėluotų, o derlių nuimti irgi reikėtų 2–3 savaitėmis anksčiau. Jeigu pasitaikytų lietinga vasara, derlių iš laukų būtų galima nuimti tik atskirose vietose. Jau nekalbant apie biologinius procesus, kai esant šlapiam dirvožemiui sulėtėja augimas. Tai mūsų mokslininkai jau seniai įrodė“, – aiškino VDU ŽŪA docentas.

Stumia į džiungles?

V. Vaičiukynas neabejoja, kad naujų idėjų įgyvendinimas apimtų ne tik žemės ūkį, bet be išimties ir visą visuomenę. „Dabar planetoje yra jau 8 mlrd. gyventojų, miestai, gyvenvietės plečiasi, reikia geriau išvystytos infrastruktūros, kelių, daugiau maisto. Bet jeigu įgyvendinsime tai, ką siūlo Briuselis, turėsime mažinti populiaciją ir naikinti žmones? Įdomu, kodėl žalieji tyli dėl karo, kur žudomi žmonės, naikinama gamta? Susidaro įspūdis, kad jie aklai stumia žaliuosius projektus, daro viską, kad tik apsunkintų žmonėms gyvenimą“, – samprotavo mokslininkas.

Jis piktinosi, kad siūlant absurdiškas idėjas negalvojama, kokios bus pasekmės, pirmiausia – ką žmonės valgys, jeigu dirbami laukai virs pelkėmis ir šabakštynais. „Aišku, maisto atsivešime iš Lenkijos, o mūsų ūkininkai bus dirbtinai žlugdomi, kad tenkintų nepamatuotus reikalavimus. Lietuvoje žemės ūkis visai nusmuks, abejoju, ar lenkai pasirašys tokias nesąmones, jie gamins, klestės, o mes krisime į dugną. Gal čia ir yra toks tikslas – sunaikinti žemės ūkį, gyventi džiunglėse ir krūmuose“, – stebėjosi VDU ŽŪA docentas.

Kas gamins maistą?

Kėdainių krašto sąjungos pirmininkas Dainius Sabulis sakė apie GAR negirdėjęs, tačiau spėtų, kad tokie sumanymai nieko gero nežada nei žemdirbiams, nei visai visuomenei. „Tokius planus beregzdami galime likti be maisto. Ar teks siųstis ir gabentis kiniškus produktus? Atkursime gamtą ir po 200 metų nebus kam gyventi toje Europoje?“ – daug retorinių klausimų kilo ūkininkui.

Jis sutiko, kad galima sureguliuoti pesticidų, trąšų naudojimą, nejudinti dirvožemio, „užrakinti“ anglį, bet nereikia naikinti to, kas yra sukurta. „Būtų gerai, kad kuriant tokius planus, įtrauktų ir mus, ūkininkus, nes jeigu ministerijoje prie kompiuterio sėdintis ir ekrane kokį australišką straipsnį skaitantis vaikis nuspręs, kad ir Lietuvoje taip turi būti, bus eilinis anekdotas“, – konstatavo D. Sabulis.

Nuo viruso iki žmogaus

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 4, 2023 m. sausio 10 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentė Vida TAVORIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.