Perspektyvių ūkių pardavimo aukcionai – panacėja mirštančiam kaimui?

Praėjusią savaitę paskelbta, kad Vidmanto Girdzijausko ūkį įsigijo tokia pat veikla užsiimantis „Kvedarų ūkis“. Tokio sandorio priežastys viešai neskelbiamos. Kaip manote, ar toks specializuoto ūkio pardavimas konkurentui / draugui yra vienintelė išeitis tais atvejais, kai ūkininkas nori nutraukti savo veiklą ir nėra palikuonių, kurie norėtų ją tęsti? O gal Lietuvoje jau pribrendo reikalas kurti perspektyvių ūkių pardavimo aukcionų sistemą?

Algimantų kaimo (Raseinių r.) ekologiškų mėsos gaminių ūkio savininkė Audronė ŽILIENĖ: „Aišku, kad aukciono principu ūkių pardavimas būtų pats geriausias variantas. Bet tai yra ir paties ūkininko pasirinkimas – ar tas aukcionas jam bus parankus, reikia dar gerokai padiskutuoti, pamąstyti. Kažin kaip dabar mąsto minėtąjį ūkį pardavęs žmogus?

Aukcionas – gera mintis, jis kaip tik būtų naudingesnis pardavėjui, o ne pirkėjui. Dabar žmogus galbūt iš nevilties, nebeturėdamas jėgų ir sveikatos, sutiko, kad pirkėjas mokėtų tiek, o ne tiek.

Manau, kad ypač jaunimas turėtų susidomėti tokiais dalykais. Jiems reikia žemių, jiems reikia gyvenimo, ir tiesiog viešai turėtų būti skelbiami pranešimai apie parduodamus ūkius. Atsirastų didesnis pirkėjų ratas. O šiuo atveju yra tik vienas pirkėjas. Ūkį parduodantysis ir taip nusiminęs, o pirkėjas diktuoja savo sąlygas, pripudrina smegenis... Kažin ar tai teisinga. Aukcionai būtų tikrai neblogai.

Dabar ypač didelė problema jauniems žmonėms, pasiryžusiems ūkininkauti. Gerai, jei tėvai turi ūkį, perims jį iš tėvų. O jeigu jų tėvai nieko neturėjo, kas jaunuoliams galėtų padėti? Kaip jiems tą pradžią pasidaryti? Ateina ūkininkauti jaunoji karta, į juos labiau reikėtų remtis. Valstybė turėtų suteikti jauniesiems ūkininkams lengvatinius kreditus, dotacijas, kad jie būtų suinteresuoti nusipirkti vieną ar kitą ūkį. Pamatęs tą ūkį būsimas ūkio savininkas jau galėtų susiskaičiuoti, per kiek metų jis pajėgtų atiduoti kreditą ir pan. Ir jaunų žmonių energija daug ką reiškia.

Mano ūkiui aukcionas negresia. 28-erių sūnus Kazimieras jau po truputį perima ir ūkį, ir buhalteriją. Duok Dieve, jam sveikatos. Dukros Jovita ir Eglė, viena daugiau, kita mažiau, užsiima prekyba. Ir aš su vyru, senukai, dar po truputį krutame.

Yra tik bėda, kur rasti ir pasisamdyti protingų darbininkų, tada ir vargo mažiau būtų. Bet tokių rasti labai sunku. Ateina jie kaip į pirmą klasę – visko reikia mokyti. Net kiaulei lovio savarankiškai nesugeba išvalyti.

Dirbdama ūkininkų turgeliuose pasikalbu su žmonėmis, kurie irgi mąsto panašiai: mūsų ūkininkų karta jau nueina, nes nebeturi jėgų, nusivylusi skriaudomis iš valstybės pusės, matydama, kaip valdininkai juos kvailina. O jaunimas visai kitomis akimis žiūri. Jų karta juk jau ateina į valdžią, į naują gyvenimą, jiems dabar turėtų būti suteikta pati pirmoji prerogatyva.

Dabar plėtoti ūkius būtų galima tik su jaunimo pagalba, nes jaunuolių mintys yra protingos, racionalios. Mes pasenome, o technologijos vystosi, deja, mes su jomis nebesuspėjome. Tad valdžia turėtų atsikratyti senoviško mąstymo, kad reikia gelbėti bedarbius. Žiniasklaida praneša, kad Lietuvoje yra apie 200 tūkst. bedarbių, o darbdaviai neberanda darbininkų. Tegul valdžia nemėto tokiems didžiulių pašalpų, nes jie visai nebenori dirbti, o duoda tuos pinigus tiems, kurie kuria žemės ūkio verslus.“

Girnikų kaimo (Kelmės r.) ūkininkas Algimantas VAUPŠAS: „Situacija rinkoje sunkėja kiekvieną dieną, nes konkurencija su Lenkija labai didelė. Mums ūkininkauti kasdien darosi vis sunkiau, nes ten ūkininkai gauna žymiai didesnę paramą nei mes Lietuvoje.

Man asmeniškai didesnės problemos, kam perduoti ūkį, atrodo, nebus. Sūnus lyg ir sutinka tęsti mano darbus. Viltis tokia yra, jis dirbs. Gali būti toks atvejis, kad daržovių auginimo jam teks atsisakyti, nes darbas su jomis yra labai sunkus. Tai labai imlus rankų darbas, reikia labai daug darbininkų. Valdžia vis nurodo kelti jiems atlyginimus, kai daržovių supirkimo kaina nekyla. Pernai prekiavome beveik už dyką, už daržoves mokėjo tik po 8–9 ct/kg. Valdžia neklausia, iš kur tu, ūkininke, gausi pinigų mokėti didesniems atlyginimams.

Gerai, kad pernai prikūlėme kelis šimtus tonų grūdų, viską suskaičiavome ir išmokėjome atlyginimus. Jeigu auginčiau tik grūdus, būtų aštuoni darbuotojai ir kuo puikiausiai apsidirbtume. Dabar ištisus metus – ir vasarą, ir žiemą – reikia perdirbti daržoves. Tai sunkus darbas ir ūkyje dirba daugiau nei pusšimtis darbuotojų.

Aukcionai, mano nuomone, būtų gerai – kas norėtų parduoti ūkį, lengviau tai padarytų. Būtų reali gera kaina, ne tokia, kai pats pasiūlai pirkėjui, o šis dar derasi dėl mažesnės.“

Pelutavos kaimo (Kėdainių r.) ūkininkas Zigmas RIČKUS: „Koks dar gali būti aukcionas – kiekvienas žmogus, kuris norės pirkti, susiras parduodamą ūkį. Juk dabar pilna Lietuvoje perpardavinėtojų, dabar tai – „slidūs“ reikalai. Kaip ūkininkui gal ir neblogai būtų parduoti aukciono būdu, nemaži pinigai ateitų. O kas paskui su tuo ūkiu darysis, ne ūkininko problema.

Jau rengiu 23 metų anūką Mantrimą, kuris perims mano ūkį. Šiemet jis jau deklaravo 50 hektarų pasėlių. Aš jau seniai pensijoje, man 71-eri. Dėl to nesutrinku, mat jei visą Amerikos valstybę valdo aštuoniasdešimtmetis, 150 karvių aš galiu valdyti kuo puikiausiai.“

Užlieknių kaimo (Šilutės r.) ūkininkas Algimantas KLIUČINSKAS: „Jeigu vaikai perims mano ūkį, gerai, bet yra daug klausimų. Nėra gerų kainų už žemės ūkio produkciją, tad kas norės nuostolingai dirbti. Šiemet už parduotus mėsinius galvijus mokėjo dar mažiau nei pernai. Eina metai ir nematau jokių prošvaisčių. Pasamdyti nebėra ko. Darbininkų kaime užsimušęs nerasi. Taip ir vargstame visa šeima. Sunku pasakyti, kaip bus toliau. Nebeliks manęs, nebebus ir ūkio. Dabar viena valdžia kalba vienaip, kita – kitaip. Nėra tikros valdžios, jeigu ji būtų, gyventume kitaip. Kalba – krizė, krizė, ūkininkai išlaikys Lietuvą, o juos smukdo, kiek tik gali.

Vaikai nenorės perimti ūkio esant tokiai netvarkai. Prisimenu, maždaug prieš dešimt metų už galvijus mokėjo po 7 litus už gyvojo svorio kilogramą. O dabar gauname po 1,55 Eur/kg ir tuo turime džiaugtis. O kiek buliui reikia pašarų, kol per trejus metus jį užaugini? Jeigu jo papildomai nešersi, tikrai neužauginsi. Panašiai ir pienininkystės ūkiuose – už litrą pieno mokėdavo po 1 litą ir 10 centų (mažiausia kaina buvo 75 centai), o dabar gaunu tik po 24 euro centus.

Niekam niekas nerūpi, atėjo ponai – prisigriebė, o jūs – kaip nors...“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

2021-07-11