Pieno ūkis prasideda nuo veršelio ir roboto

Donatas Kaktys su kieme laikomais veršeliais.

Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Gegrėnų kaime ūkininkaujantys Sandra ir Donatas Kakčiai įsitikinę – pieno ūkis iš tiesų prasideda nuo veršelių. Tad savo 150-ies hektarų ūkyje jie laiko 70 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio.

Priežiūrą patiki robotui

Gavę Europos Sąjungos (ES) paramą, ūkininkai nusipirko automatinę veršelių girdymo sistemą. Atvestas veršelis po trijų parų atjunkomas nuo karvės ir... juo rūpintis pradeda robotas. Jis veršeliui paruošia reikiamos temperatūros, tinkamos sudėties gėrimą, o visa tai stebi kompiuteris. Veršeliai auga tarsi ant mielių.

Kaip sakė D. Kaktys, dažniausiai jie pasilieka telyčaites, tačiau šiemet nusprendė palikti ir keliolika veršelių. Juos augins mėsai, nes gali būti, jog ateityje jautienos supirkimo kainos išaugs. Veršiukus nuo mažens grūdina – laiko lauke specialiai įrengtuose gardeliuose. Kai tik įvažiuoji į ūkį, pirmiausia juos ir pamatai. Po to žvilgsnis nuklysta į šalia fermos vis dar žaliuojančias pievas, kur ganosi telyčios.

Karvėms reikia čiužinių

Kol nebus rekonstruotos kitos Kakčiams priklausančios fermos, daugiau plėstis jie nežada. Planuose – ne daugiau kaip 90 melžiamų karvių. Nuo 2014-ųjų, kai jaunai šeimai savo ūkį patikėjo Sandros tėvai Saulius ir Zinaida Petručiai, juodu dalyvavo keturiuose ES paramos projektuose.

Jaunųjų ūkininkų programos parama padėjo nusipirkti traktorių „New Holland“, už kurį jiems buvo grąžinti visi pinigai. Parama dar trims ūkio modernizavimo projektams siekė 50 procentų. Ūkininkai nusipirko visą reikalingą šienavimo techniką, įrengė siloso tranšėjų, fermoje atnaujino gardus ir įrangą.

„Suskaičiavus visą iš ES fondų gautą paramą, bus daugiau negu 300 tūkst. eurų, – sakė Donatas. – Ateityje taip pat žadame ne vieną projektą parengti, nes jau laikas keisti pieno šaldytuvus, nusipirkti automatinę mėšlo stumdymo liniją, pagalvoti ir apie kitas permainas.“

Šiuo metu AB „Žemaitijos pienas“ pienovežis kas antrą dieną iš jų ūkio išveža po 3 tūkst. kilogramų pieno. Atrodo, kad nemažai, bet kai už pieno kilogramą gauni tik 23 centus... Tiesa, neseniai iki 25 centų pakėlė, bet vis tiek dar nepasiekė tos kainos, kuri buvo iki pirmojo karantino: beveik 27 centai už kilogramą. „O norint modernizuoti savo ūkį, pinigų labai reikia“, – kalbėjo ūkininkas.

S. ir D. Kakčiai daug lėšų investuoja į savo fermos modernizavimą. Karvės čia vaikšto laisvos, kasosi šonus į besisukančius šepečius, guli ant švarių, sausų šiaudų. „Norime nupirkti joms skirtus specialius čiužinius, kad pailsėtų kaip žmogus lovoje, – šypsodamasis pasakojo Donatas. – O jei be juokų, čiužiniai reikalingi sąnarių, kitokių ligų profilaktikai. Apie jų sveikatą greitai sužinome, nes kiekviena karvė savo ausyje turi elektroninį įsagą, kuris praneša apie gyvulio sveikatą bei rują. Įsagai ypač padeda, kai karvė pradeda sirgti.“

Ūkis modernizuotas, bet darbo jėgos reikia. Be šeimininkų, jame pluša penki samdomi darbininkai: melžėjos Sandros mama Z. Petrutienė, Vida Gotautienė ir Julija Latakaitė bei du vyrai, kurie ne tik po fermas sukasi, bet ir traktoriais darbuojasi. Tai – Kęstutis Vinciūna bei Paulius Lingys. „Esu savo žmonėmis patenkintas. Visi dirba labai gerai, nenorėčiau kurio nors vieno išskirti, – kalbėjo D. Kaktys. – Kiti ūkininkai dejuoja, jog neranda darbininkų, aš tuo skųstis negaliu.“

Veterinarė ir elektrotechnikas

Kažin ar D. Kaktys ruošėsi būti ūkininku, kai stojo į Kauno technologijos universitetą ir jį baigė? Kažin ar žinomas Plungės ūkininkų sąjungos pirmininkas, ūkininkas Marijus Kaktys norėjo, kad sūnus bristų jo keliu? Baigęs universitetą ir įgijęs inžinieriaus elektrotechniko specialybę, D. Kaktys įsidarbino Kaune. Tačiau prasidėjo ketverius metus užsitęsusi 2008-ųjų krizė ir vaikinas, kaip dauguma kitų, neteko darbo. Buvo jaunas, stiprus nenusiminė. Susikrovė lagaminą ir išdūmė į Didžiąją Britaniją. „Kokių ten darbų tik neteko dirbti. Ir braškes skyniau, ir prie statybų, ir ūkiuose plušėjau, bet širdis traukė namo. Todėl vieną dieną susikroviau savo daiktus ir grįžau į tėvų ūkį“, – atviravo jis.

Su Sandra Donatas susipažino Žemaičių Kalvarijoje. Šokiuose. Draugystė peraugo į meilę, o meilė – į šeimą. Dabar juodu jau augina pirmokėlę Luknę ir dvejų metukų Joną. „Sandros tėvas mums pats pasiūlė perimti jo ūkį. Sakė, kad nori atsipūsti, ramiau pagyventi. Taip mes ir tapome ūkininkais. Gaila, jog po penkerių metų, kai perimi ūkį, nebegalima dalyvauti jauniesiems ūkininkams skirtose programose, nors ūkininko amžius dar ir leistų. Sandros tėvai turėjo pieno ūkį, tad mes nusprendėme nieko nekeisti. Didžioji dalis žemės skirta pievoms ir ganykloms. Apie 40 hektarų apsėju kviečiais – pašarui bei prekybai, dar 20 hektarų – kukurūzais. Jų reikia silosui“, – pasakojo ūkininkas.

Kad Sandra ruošėsi ūkininkauti, abejonių nekyla. Baigusi Veterinarijos akademiją, grįžo pas pieno ūkį valdančius tėvus. Kiekviename mažesniame ar didesniame pieno ūkyje veterinarijos specialistas be galo svarbus. Todėl šie specialistai kaime ypač gerbiami ir vertinami.

Sūrinė – ne tik svajonė

Donatas sakė, kad jo žmona savo žinias panaudoja nuo a iki ž – jei reikia, gydo sergančius gyvulius, sėklina, stebi kompiuterių rodmenis. O kai pradės veikti sūrinė, dar ir ten darbuosis. Taip, jaunieji ūkininkai turi ir sūrinę. Jau seniai ruošėsi pradėti sūrių gamybą, todėl ir į asociaciją „Pieno kelias“ įstojo. Tačiau gimė vaikai, ūkis plėtėsi, tad vis pritrūkdavo laiko. Būtų jau šiemet atidarę, bet koronavirusas koją pakišo.

Ir D. Kaktys randa kur pritaikyti savo žinias: elektros laidus ir kabelius pats su darbininkais išvedžioja. Sako, kad inžinerijos mokslas padeda geriau suprasti projektus ir pačiam projektuoti, rasti išeitį iš vienos ar kitos situacijos ir priimti tinkamus sprendimus. Matyt, teisūs buvo mūsų senoliai sakydami, kad ką išmoksi – ant kupros nenešiosi.

Roma MĖČIENĖ ŪP korespondentė  

Nuotraukos iš šeimos asmeninio albumo 2020-11-12