Ištikus insultui tėra vienintelė auksinė valanda

– Insulto gydymo metodikos – trombektomija (mechaninis krešulio ištraukimas) ir trombolizė (trombo ištirpdymas vaistais) Lietuvoje taikomi palyginti neseniai – vos 14 metų?

V. M.: – Taip, palyginti neseniai, tačiau medicina gana greitai žengia į priekį. Tiek Europos, tiek JAV insulto asociacijose pokyčiai ir progresas įvyksta beveik kasmet. Tos visos naujovės pasiekia ir mus, tik gal Lietuvoje sunkiau jas taip greitai pritaikyti praktikoje dėl biurokratinių trukdžių. Nors susiduriame su tam tikromis problemomis, stengiamės kiek įmanoma pagerinti pacientų gydymą ir žengti koja kojon su naujausiomis insulto gydymo rekomendacijomis, taikyti naujausius gydymo metodus.

– Kokios dabar yra insulto gydymo galimybės?

V. M.: – Prieš 15–20 metų insultas nebuvo laikoma tokia situacija, kur reikia kažką skubiai daryti, nes tiesiog nebuvo efektyvių gydymo metodų. Nebuvo galimybės nei tirpinti krešulio (trombo) vaistais, nei jo pašalinti mechaniškai. Pasaulyje tik nuo 1995-ųjų pradėti tyrimai krešulio tirpdymo metodo srityje, o Lietuvoje pavieniais atvejais tai buvo pradėta taikyti tik nuo maždaug 2009-ųjų. O mechaninė trombektomija – tik nuo 2012–2014 m. Platesniam pacientų ratui krešulio šalinimo metodai tiek tirpdant vaistais, tiek išimant mechaniniu būdu taikomi įkūrus Insulto klasterį – insulto gydymo centrų tinklą 2014 m. Lietuvoje įkurta 11 didesnių ir mažesnių insulto gydymo centrų. Šeši didieji Lietuvos Insulto gydymo centrai (IGC) gali taikyti abu metodus, penkios tarpinės pagalbos ligoninės (TPL), t. y. mažesnieji insulto gydymo centrai, – tik intraveninę trombolizę.

– Kur įkurti insulto gydymo centrai?

V. M.: – Didysis IGC Kauno regione yra LSMUL Kauno klinikose, kiti du didieji centrai įkurti Vilniuje (Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje ir VUL Santaros klinikose). Didžiuosius insulto gydymo centrus turi Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos ligoninės. Mažesnieji centrai yra išdėstyti po visą Lietuvą: Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje, Utenoje ir Telšiuose. Sunkesnius pacientus, jei reikia atlikti krešulio mechaninį šalinimą, iš mažesnių insulto centrų (TPL) pacientus nukreipia į didžiuosius centrus tolimesniam ištyrimui bei gydymui.

Svarbu, kad insulto ištikti pacientai kuo greičiau patektų į tinkamą gydymo įstaigą – insulto gydymo centrą, kur būtų laiku diagnozuotas insultas, sprendžiama dėl jo gydymo taktikos.

Diagnostikai dabar taikome kompiuterinę tomografiją su angiografija. Tai leidžia įvertinti visų kraujagyslių šakų būklę. Atskirais atvejais, kuomet reikalinga papildoma informacija apie paciento smegenų kraujotakos būklę, galima atlikti kompiuterinės tomografijos perfuziją, ar kiek rečiau – magnetinio rezonanso tomografiją, kurios parodo smegenų kraujotakos sutrikimo apimtį. Turime galimybę nustatyti, kurioje vietoje audinys žuvęs, o kurį dar galima išgelbėti. Šie tyrimai padeda pamatyti ir įvertinti paciento smegenų būklę realiu laiku ir nuspręsti, ar mes jam galime padėti, ar specializuotam gydymui – jau per vėlu.

– Dabartinis insulto gydymo metodas pagrįstas auksinės valandos taisykle?

V. M.: – Taip. Yra viena auksinė valanda. Tai reiškia, kad kuo greičiau žmogus pateks į gydymo įstaigą, kuo greičiau bus nustatytas, koks yra insultas (išeminis ar hemoraginis), tuo greičiau bus pradėtas taikyti gydymas, tuo daugiau šansų pacientas turi pasveikti ar net išgyventi. Ir visa tai reikėtų suspėti padaryti per tą vadinamą auksinę valandą. Tai gana komplikuota situacija, su kuria susiduria viso pasaulio specialistai. Insulto diagnostikos ir gydymo sistema turi būti vieninga, kiekvienas savo srities specialistas privalo žinoti, ką turi daryti. Paciento sveikata ir gydymo sėkmė labai priklauso nuo komandinio darbo, koordinuotų veiksmų – paramedikų, slaugytojų, informacijos suteikimo apie ligonio būklę ir, žinoma, neurologo, kuris čia griežia pirmuoju smuiku. Todėl galime pasidžiaugti, kad priklausome insulto klasterių tinklui ir galime dar profesionaliau ruošti specialistus taikydami insulto simuliacijos mokymus LSMU Medicininės simuliacijos centre.

– Gal galite plačiau pakomentuoti, kaip vyksta insulto gydymo simuliacijos?

V. M.: – Simuliaciniai mokymai iš pradžių pradėti taikyti aviacijoje. Tai yra kaip netikras lėktuvas, turintis visus identiškus prietaisus. Per mokymus pilotas atlieka įvairias užduotis, sukuriamos įvairios kritinės situacijos. Jis visa tai atlieka nerizikuojant, kad dėl klaidos lėktuvas nukris ir suduš. Mokymai vyksta pakankamai realistiškoje, bet dirbtinai sukurtoje aplinkoje. Lygiai taip pat mes per insulto simuliacijos mokymus sukuriame realias, sudėtingas situacijas, susijusias su insultą realioje klinikinėje praktikoje patyrusiais pacientais. Smagu, kad kartu ruošiant specialistus dalyvauja ir kolegos iš Vilniaus insulto centrų: prof. D. Jatužis iš VU Santaros klinikų ir docentas A. Vilionskis iš Respublinkinės Vilniaus Universitetinės ligoninės. Tai leidžia suvienodinti praktinį paruošimą tarp skirtingų insulto centrų. Esame parengę skirtingas klinikines situacijas ir jas „žaidžiame“ su mūsų centro mokiniais: su rezidentais, su atvykstančiais tobulintis kolegomis tiek iš Lietuvos ligoninių, tiek ir iš užsienio. Paciento sveikatą ir gydymo sėkmę lemia gydytojų komandos priimami sprendimai: kaip įvertinama paciento ligos anamnezė, persirgtos ligos bei vartojami vaistai, galvos smegenų vaizdiniai tyrimai, kraujo tyrimai ir žinoma paciento neurologinė būklė.

Per mokymus viskas yra filmuojama, vėliau analizuojama vieno ar kito komandos nario veiksmai, aptariama, kokios klaidos, ką buvo galima padaryti geriau. Toks mokymosi būdas per praktinį „žaidimą“, praktinę analizę – pats efektyviausias. Per trumpą laiką reikia padaryti daug dalykų – insulto atveju viską lemia greitis. Kuo komanda bus labiau sutelkta, geriau apmokyta, tuo geresnis pasiekiamas rezultatas. Visi turi veikti kaip „Formulė 1“ komandos nariai – išvien ir žaibiškai. Mokslininkai paskaičiavo, kad kiekviena uždelsta minutė iki krešulio ištraukimo ar ištirpdymo lemia 2 mln. neuronų būklę. Tad kiekviena minutė tampa neįkainojama.

A. V.: – Simuliacija – tarsi generalinė repeticija prieš spektaklio premjerą. Mūsų studentai irgi praeina mokymus imituojant realius insulto atvejus. Mes simuliacijos mokymus praktikuojame jau maždaug ketverius metus. Pirmieji buvo iš Ukrainos atvykę gydytojai. Mūsų bendradarbiavimas su šios šalies kolegomis prasidėjo dar iki karo, 2014-aisiais. Paskutinis gydytojas mokymuose dalyvavo irgi iš Ukrainos.

– Jūsų insulto gydymo centras tapęs vienu iš „Angels“ iniciatyvos mokymo centrų?

A. V.: – Per tuos 14 metų mažais žingsniukais pasiekėme tai, kad Tarptautinės Europos insulto organizacijos remiama „Angels“ iniciatyva pripažino mus, mūsų gydymą. Jis vyksta kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, pavyzdžiui, kaip kad Kanadoje, Albanijoje ar Mongolijoje. „Angels“ iniciatyva sukurti tokie gydymo centrai daugelyje pasaulio šalių. Mes atitinkame tas kompetencijas, įgijome klasterių sąlygas. Nepaisant to, kad pasaulio mastu esame tik maža provincija, mes tapome vienu iš šios asociacijos mokymo centrų, į kurį atvyksta kolegos iš daugelio šalių: Armėnijos, Moldovos, Sakartvelo ir kt. Pastaruoju metu turėjome tobulinimuisi atvykusių specialistų ir studentų iš Bulgarijos, Graikijos…

– Priminkite, kokie yra pagrindiniai insulto simptomai ar tai dažnas susirgimas?

V. M.: – Praėjusiais metais buvo registruota daugiau kaip 8 tūkst. išeminių galvos smegenų insultų. Maždaug toks vidutinis naujų insultų skaičius per metus fiksuojamas pastaruosius kelis metus. Kalbant apie insultą, žmonėms pirmiausiai reikėtų mokėti atpažinti svarbiausius klasikinius simptomus. Tai būtų kalbos sutrikimas, rankos ar kojos (vienos pusės) nusilpimas, veido perkreipimas. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių reikėtų nedelsti ir kiek įmanoma greičiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Didelė klaida manyti, kad užteks išgerti vandens ar kokių nors vaistų ir praeis. Mūsų klinikinė patirtis rodo, kad labai svarbu yra kaip greitai žmogus sureaguoja ir kaip greitai patenka į insulto gydymo centrą. Nuo to priklauso net žmogaus gyvybė, gydymo trukmė ir rezultatai.

– Kokie insulto pranašai, siunčiami organizmo signalai?

V. M.: – Pajusti, kad artėja insultas, galima tokiu atveju, kai įvyksta praeinantis smegenų išemijos priepuolis (PSIP), pasireiškiantis insulto požymiais. Gali būti vienos pusės paralyžius, veido perkreipimas ar kalbos sutrikimas. Skirtumas tas, kad skirtingai nuo insulto tie simptomai visiškai praeina per 15–20 min. Ir tai gali vėl pasikartoti. Tokiu atveju žmogus turėtų rimtai susirūpinti iš kreiptis į specialistus, vykti į insulto centrą, nepaisant to, kad simptomai praėjo ir jaučiasi gerai. Negalima numoti ranka, nes tai – ženklas, kad gali ištikti insultas. Tokiu atveju mes atliekame visus tyrimus, kad išsiaiškintume, kokios priežastys sukėlė praeinantį smegenų kraujotakos sutrikimą. Ar tai – širdies ritmo sutrikimas, kraujagyslės susiaurėjimas, ar kita priežastis.

– Insultas ištinka vis jaunesnius. Ar tam turi įtakos psichotropinių medžiagų vartojimas, kuris labai paplitęs?

V. M.: – Psichostimuliuojančios medžiagos, sakyčiau, labiau didina hemoraginio insulto riziką, nes tai sukelia kraujospūdžio svyravimus. Be to, stimuliuoja tam tikrų neuromediatorių išsiskyrimą smegenyse, sukeldamos nemažą stresą organizmui. Jauniems žmonėms hemoraginį insultą, manome, gali paskatinti būtent psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Insultas pastaruoju metu ištinka vis jaunesnius. Turėjome 21-erių, ir 25-erių pacientų. Apie 10 proc. mūsų gydomų žmonių yra jauno amžiaus – nuo 18 iki 50-ties. Vaikų neurologai turėjo trejų ir šešerių metų pacientus, kuriuos ištiko insultas. Tik čia priežastys skirtingos – lemia įgimtos kraujagyslių, kraujo krešumo ar retesnės genetinės ligos.

A. V.: – Mūsų skyriuje jau nestebina 50-mečiai ir šiek tiek vyresni pacientai. Jau imame laikyti, kad artėjama prie normos, nes anksčiau insultai ištikdavo gerokai vyresnius žmones. Dabartinis gyvenimo tempas, neprisižiūrėjimas sveikatos savo padaro. Viskas, kas turi poveikį smegenims, gali išprovokuoti insultą. Ligos jaunėja.

– Kokios dažniausios šios ligos pasekmės?

V. M.: – Maždaug tik ketvirtadalis insulto atvejų praeina be pasekmių. O trys ketvirtadaliai turi vienokio ar kitokio laipsnio negalią: nuo lengvos negalios iki visiškai slaugomo paciento, gulinčio ant patalo. Kartais žmonėms tenka iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti. Gyvenimas tampa nevisavertis. Patyrus insultą padidėja ir jo pasikartojimo tikimybė. Tad labai svarbu rūpintis sveikata: reguliariai tikrinti cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį, kontroliuoti širdies ritmo sutrikimus vaistais. – Insulto gydymas turbūt brangiai atsieina valstybei?

A. V.: – Jau pasiekta, kad gydymas būtų kompensuojamas. Tai išties brangiai kainuoja, nes vien krešulio tirpdymas be gydymo, vien tik vaistai atsieina apie 700 eurų. O mechaninis krešulio ištraukimas – apie 9–11 tūkst. eurų. Todėl mes sakome, kad pigiau kainuoja kalbėti, edukuoti žmones apie insulto prevenciją ir rizikas. Kad išgirstų medikus, jog labai svarbu išvardintus rizikos veiksnius prisiminti kaip 10 Dievo įsakymų ir jų laikytis. Deja, stebime tendenciją, kad gydytojas vis dėlto nėra didžiausias autoritetas. Dabar žmonės labiau klauso kaimyno, būrėjų patarimų. Dažnas šiame streso ir bėgimo amžiuje neįsiklauso į organizmo siunčiamus įspėjamuosius signalus. Nemažai žmonių, nors ir žino savo ligą, bet deklaruoja negeriantys vaistų ir tai sako pasididžiuodami, o apie pasekmes pagalvoja, kai šaukštai būna po pietų.

LSMU fotoinformacija