Protėvių orų spėjimai gruodžio mėnesį ir per Kūčias

Paberkite prie slenksčio druskos…

Štai Lietuvos etnologė Pranė Dundulienė savo knygose „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ ir „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“ rašo: „Pradėjus dienoms ilgėti, prasidėdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima sudėtingų apeigų, magiškų veiksmų, burtų, aukų ir t.t. Ji buvo vadinama Kūčiomis (gruodžio 24); tai labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų žodis. Lietuvių kūčios, lenkų – kucia, baltarusių – kutia, graikų – kukkia reiškė pagamintą iš įvairių javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenelių vėlėms“.

O L. Klimka, patvirtindamas P. Dundulienės teiginius, jog gruodis yra magiškas mėnuo, pateikia ir pavyzdžių, kaip būdavo spėjami ateinančių metų orai.

„Gruodžio 13-oji – Šviesos, arba šv. Liucijos diena. <…> Nuo Šviesos dienos iki Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą: manyta, kad kiekviena diena atitinkanti kitų metų eilinį mėnesį; pavyzdžiui, kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, keturioliktoji – vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar šalta, kada darganoja ir panašiai, – knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ rašo etnologas. – Būdavo ir taip: paberdavo prie namų slenksčio dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių, ir po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėks – tas mėnuo ir bus lietingiausias.“

Apšerkšniję medžiai Kūčių dieną – lietingi ateinantys metai

Etnologas Juozas Kudirka „Kūčių nakties“ knygelėje pasakoja, kad Kūčių dieną po vakarienės vyresni žmonės eidavo į kiemą kitų metų orų spėti: „Labiausiai akį traukė dangus. Jeigu jis nusėtas smulkiais baltais debesų kamuoliukais – metai žada būti derlingi. Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi – seksis visus metus, būsi laimingas, bus saulėti metai, geras derlius. Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus – irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų, uogų, gerai vištos dės, obelys derės“.

Anot J. Kudirkos, apšerkšniję medžiai Kūčių dieną žada lietingus metus.

„Ateinančių metų orus bei derlių spėdavo ir iš kritulių Kūčių vakare: jeigu sninga arba lyja – bus geri metai. <…> Kai Kalėdos būdavo be sniego – tikėdavosi vėlyvo pavasario, baltų Velykų: „Jei per Kalėdas su ratais, tai per Velykas su rogėmis“. „Jei per Kalėdas eglutė stovi vandeny, tai per Velykas margučius vaikai ridens ant ledo“. „Jei Kūčios su vandeniu, tai Velykos su ledu“. „Jei Kalėdos juodos, tai Velykos baltos“, – knygelėje „Kūčių naktis“ rašo etnologas.

Juozas Kudirka: „Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi – seksis visus metus, būsi laimingas, bus saulėti metai, geras derlius. Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus – irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų, uogų, gerai vištos dės, obelys derės“.

Vėjas – taip pat būsimų orų pranašas

Jis taip pat pažymi, jog Truskavos žmonės tikėjo, kad, „kai pastogėse kabėdavo ilgi varvekliai, tikėdavosi karštos vasaros, galimų gaisrų nuo perkūnijos“.

„Geras ženklas esą šaltos Kūčios – būsiančios gražios Velykos, šiltas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius“, – pasakoja J. Kudirka.

Anot jo, „tolimoje praeityje, matyt, nemaža reikšmė buvo teikiama ir vėjui. <…> Orus iš vėjo spėdavo dažnai – sakydavo, kad jeigu pučia pietų vėjas – bus šilta vasara, vakaris – lietinga, rytys – sausa, šiaurys – šalta. <…> Grūžių apyl. (Pasvalio r.), kai pūsdavo stiprus vėjas arba būdavo pūga, laukdavo šlapios vasaros“.

Senovėje kiekvienas žmogus ir kiekvienas regionas ar apylinkės turėjo savo orų spėjimus. Tačiau neabejotinai mūsų senoliai buvo daugiau susiję su gamta, geriau ją pažinojo ir mokėjo skaityti įvairius jos duodamus ženklus. Tad pavalgę Kūčių vakarienę, išeikime į lauką, įkvėpkime žiemos oro ir apsižvalgykime – gal vis tik pamatysime specialiai mums skirtą ženklą. Juk Kūčios – stebuklų metas…

Rasa JAKUBAUSKIENĖ / RINKOS AIKŠTĖ

123rf nuotraukos