Rankdarbiai ir margučių marginimas – spalvų terapija

Nuolat besišypsanti tautodailininkė pasakojo, kad ji dirba kirpėja, rūpinasi moterų grožiu, todėl margučiams marginti gali skirti tik savo laisvalaikį. Pavasarį, kai pabunda gamta ir artėja Velykos, meistrei prasideda kiaušinių marginimo sezonas. Originalius margučius „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė dovanoja savo draugams, bičiuliams, kitus atrenka parodoms. Jos margučiai buvo eksponuoti Šiaulių apskrityje surengtame tautodailės darbų konkurse-parodoje „Aukso vainikas“, Radviliškyje surengtoje krašto tautodailininkų kūrybos parodoje „Iš praeities – į dabartį“, taip pat Vilniuje, LTS galerijoje. Prieš trejus metus E. Prikockienės 80 margučių buvo eksponuota Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities muziejaus virtualioje parodoje. Ir šiais metais Kleboniškių kaimo buities muziejuje bus surengta virtuali E. Prikockienės margučių paroda.

Visame krašte žinomos tautodailininkės margučiai yra tarsi maži meno kūriniai. Jos veiklai pritaria visa šeima, džiaugiasi, kad ji dalyvauja parodose ir pelno  apdovanojimus. Kiaušinius marginti moka abu menininkės sūnūs – dešimtmetis Arnas ir 23 m. Deividas, žmonos pomėgiui pritaria ir vyras Dainius. Šeimynai smagu, kad laisvalaikiu kartu gali užsiimti įdomia veikla, mokosi margučių marginimo paslapčių, nes šalia yra dvi puikios patarėjos – močiutė Marijona ir mama Edita.

ŪP pašnekovė pasakojo, kad ji užaugo Skėmiuose pas savo močiutę Marijoną, kuriai dabar 97-eri. Močiutė gyvena Prikockų šeimoje, yra visų gerbiama ir mylima. E. Prikockienė prisimena gražią savo vaikystę, praleistą kaime pas močiutę. Į atmintį įstrigo jos vaizdingi pasakojimai, mokymas stebėti gamtą, įžvelgti trapų ir subtilų žydinčių gėlių grožį ir spalvas. Močiutė anūkę išmokė įvairių rankdarbių: nuo 6 metų ji jau mokėjo nerti, siuvinėti, piešti. Taip pat įskiepijo meilę krašto tradicijoms, mokė nepamiršti papročių.

Talentinga tautodailininkė E. Prikockienė ŪP aiškino, kad jai ir dabar praverčia močiutės patarimai ir pamokymai. Bėgo metai, bet domėjimasis tautodaile niekur nedingo – ji ėmėsi vis sudėtingesnių mezgimo raštų ir kuo įvairesnių darbų, kurių kūrimui gali paskirti ne tik mėnesį, bet ir metus. Tautodailininkė prasitarė, kad yra kantri ir labai užsispyrusi, nenuleidžia rankų, net jei kelią pastoja sunkumai. Jai mezgimo ir siuvinėjimo spalvingi siūlai bei margučių raštai yra savotiška spalvų terapija, atgaiva širdžiai.

ŪP pašnekovei labiausiai patinka kiaušinius marginti vašku – tai meditacija ir atsipalaidavimas. Neslėpė, kad užbūrė spalvų ir raštų įvairovė. Bandė margučius marginti įvairiomis medžiagomis, mielai eksperimentuoja. Kiaušinius dažo ir juodalksnio žieve, su šeima gamtoje prisirenka žolelių, uogų, kurias panaudoja įvairioms spalvoms kurti.

Meistrė virtą šiltą kiaušinį, numargintą vašku, pirštine gerai įtrina mėlynių arba juodųjų serbentų žievele, užlašina kelis acto lašus, palaukia, kol nudžius, vėl tą patį veiksmą pakartoja, – ir margutis sušvyti netikėtais atspalviais. Išbandė įvairius dažymo būdus – vašku išmargintą kiaušinį merkia į dažus, po to vėl margina ir vėl merkia į paruoštus dažus, kol spalvos viena kitą papildo. Pabandė sumaišyti įvairių spalvų dažus, kad būtų įdomesni atspalviai.

E. Prikockienė pasakojo, kad močiutė ją vaikystėje išmokė kiaušinius dažyti svogūnų lukštais ir žolelėmis. Svogūnų lukštai – natūralūs dažai. Kuo ilgiau kiaušinius tuose dažuose laikai, tuo tamsesnis atspalvis, jei trumpiau – šviesūs aukso atspalviai. Menininkė margučius dažo įvairiomis spalvomis: juoda spalva simbolizuoja pagarbą žemei, žalia – gamtos pabudimas, raudona – energijos simbolis, geltona spalva – šviesa, nušvitimas, saulė.

Vyras Dainius padarė specialias nedideles stakles kiaušiniams vašku marginti, kad vaškas būtų karštas ir patogu būtų kiaušinį paimti į rankas. Parodoms skirtus margučius meistrė dažo tuščiavidurius. Velykų šventėms numargina labai daug kiaušinių – ir ridenti, ir dovanoms. Prieš trejetą metų pradėjo kiaušinius skutinėti specialiu peiliuku. Tai – labai kruopštus ir nelengvas užsiėmimas.

Rudenį ir žiemą E. Prikockienė imasi kitų rankdarbių – siuvinėja, mezga. Vasarą su šeima daug laiko praleidžia gamtoje, turi sodą, kuriame netrūksta darbų. Tautodailininkė prisipažino, kad jų sode vasarą žydi daugybė įvairiaspalvių gėlių. Smagios būna atokvėpio valandėlės, kai atideda visus darbus, pamerkia didelę gėlių puokštę ir mėgaujasi ramybe, skaito knygą, jaukiai leidžia laiką su šeima. E. Prikockienė save vadina romantike.

Autorės ir Dainiaus PRIKOCKO nuotraukos

Viršelio nuotraukoje – tautodailininkė Edita Prikockienė tęsia savo močiutės tradicijas.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.