Tvaresnių sprendimų reikėtų ieškoti stiprinant visą maisto vertės grandinę. Viena iš svarbių krypčių – investicijos į technologijas, modernią techniką ir produktyvumo didinimą. Tai padeda mažinti sąnaudas ir geriau konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kartu verta skatinti aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimą, vietos perdirbimą ir trumpesnes tiekimo grandines, kad didesnė galutinės produkto vertės dalis liktų ūkininkams.
Ne mažiau svarbi kryptis – didesnė žiedinės ekonomikos principų integracija žemės ūkyje. Efektyvesnis išteklių naudojimas, pavyzdžiui, didesnis organinių trąšų naudojimas, mažina priklausomybę nuo importuojamų mineralinių trąšų. Šiemet įsigaliojęs pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas, taip pat papildomi muitai trąšoms iš Rusijos ir Baltarusijos trąšų kainas ateityje gali dar labiau didinti. Geopolitinės rizikos ir kariniai konfliktai taip pat gali sutrikdyti tiekimo grandines ir kelti trąšų bei kitų žemės ūkiui svarbių išteklių kainas. Tai matome ir dabar Artimuosiuose Rytuose – per pirmąją karo savaitę karbamido kaina rinkoje jau išaugo maždaug 50 proc. Todėl didesnis organinių trąšų naudojimas ateityje gali tapti svarbiu veiksniu, padedančiu ne tik mažinti sąnaudas ir stiprinti dirvožemio tvarumą, bet ir apsisaugoti nuo staigių kainų svyravimų.
Įgyvendinant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, remiamas ūkių modernizavimas ir jų konkurencingumo didinimas. Tiesioginės išmokos veikia kaip „saugos tinklas“, padedantis ūkiams išgyventi kainų kritimo ar nederliaus laikotarpius. Investicinė parama suteikia galimybių atnaujinti techniką, diegti inovacijas ir didinti našumą – be viso to vietos produkcijai būtų sudėtinga konkuruoti globalioje rinkoje. Taip siekiama užtikrinti stabilų ir kokybiškų maisto produktų tiekimą vartotojams už prieinamą kainą.
Nors dalis žemdirbių kritiškai vertina tendenciją paramą vis glaudžiau sieti su griežtėjančiais aplinkosaugos ir tausios gamybos reikalavimais, ES politika, orientuota į smulkiųjų ir vidutinių ūkių rėmimą, taip pat siekia stabdyti kaimo tuštėjimą, mažinti migraciją ir skatinti vietos verslus. Tuo pat metu sektorius susiduria su augančiomis gamybos sąnaudomis, darbo jėgos trūkumu ir mažėjančiomis supirkimo kainomis. Todėl vis dažniau girdimi raginimai politikams reguliuoti kainas ir „teisingiau“ paskirstyti pajamų dalį tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų.
Ar tai įmanoma negriaunant ekonomikos pamatų? Ar valstybės įsikišimas nepaskatintų rinkos iškraipymų? O gal tvarių sprendimų reikėtų ieškoti kitur – stiprinant efektyvumą, kooperaciją ar visą vertės grandinę?
Kviečiame visus „Ūkininko patarėjo“ skaitytojus įsilieti į pradėtą diskusiją „Rinka ar valstybinis reguliavimas?“
Gyvybingas kaimas ir tvarios žemės ūkio sektoriaus perspektyvos priklauso ne tik nuo ūkių pajamų, bet ir nuo platesnės ekonominės aplinkos. Itin svarbu skatinti smulkųjį verslą, paslaugas, turizmą ir kitas veiklas, kurios kuria darbo vietas už žemės ūkio ribų ir leidžia gyventojams rasti įvairių pajamų šaltinių.
Daugelyje regionų vien žemės ūkis nebegali užtikrinti pakankamo užimtumo, todėl svarbu sudaryti sąlygas plėtotis vietos verslams – nuo maisto perdirbimo ar amatų iki kaimo turizmo, paslaugų ir nuotolinio darbo galimybių. Kuo daugiau ekonominės veiklos įvairovės kaimo vietovėse, tuo jos tampa atsparesnės ekonominiams svyravimams ir patrauklesnės gyventi jaunoms šeimoms.
Banko „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Greta ILEKYTĖ
UAB „Ūkininko patarėjas“
Įmonės kodas 133122411
PVM mokėtojo kodas LT331224113
Ats. sąsk. nr. LT154010042500061234,
LUMINOR bankas
Gedimino g. 27, LT-44319 Kaunas
Tel. (8-37) 225 300
El. paštas: referente@ukininkopatarejas.lt
.png)
(1).gif)
.gif)
.gif)
.gif)
