Reguliavimas turi tapti norma

Tačiau kyla logiškas klausimas, ar jis yra reikalingas? Imkime ir paanalizuokime elementariausią pavyzdį, apie kurį užsiminiau ir Maisto tarybos posėdyje. Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, 2026 m. sausio mėn. sviesto mažmeninės kainos struktūroje vertė pasiskirstė taip: gamintojui teko 24,1 proc., perdirbėjui – 14,5 proc., prekybininkui – 44,0 proc., o valstybei (PVM) – 17,4 proc.

Viešai pateikiamais duomenimis, rinkoje galima rasti du beveik vienodos sudėties ir energinės vertės sviesto produktus. Jų pakuotės svoris skiriasi nežymiai, tačiau vieno kaina yra apie 7,70 Eur/kg, kito – apie 12,50 Eur/kg. Valstybei tenkanti dalis (17,4 proc.) šių produktų kainoje atitinkamai sudaro 1,33 ir 2,18 Eur/kg. Laikantis ŽŪDC metodikos, gamintojo dalis (24,1 proc.) brangesniame svieste sudaro apie 3,06 Eur/kg. Darykime prielaidą, kad ir pigesnis sviestas buvo pagamintas iš panašios sudėties žalio pieno, už kurį buvo mokama panaši kaina, t. y. gamintojų dalis jame irgi sudarė apie 3,06 Eur/kg. Ar ji dengia savikainą – nežinia, nes Lietuva nepasekė kai kurių ES valstybių narių pavyzdžiu, kurios, įgyvendindamos nesąžiningų veiksmų direktyvą, nustatė draudimą pirkti žemės ūkio produkciją už kainą, žemesnę negu savikaina.

Skaičiai rodo, kad likusiems dviem grandinės dalyviams (perdirbėjams ir prekybininkams), pardavus pigesnį sviestą, tenka 3,31 Eur/kg, brangesnį – 7,26 Eur/kg. Skirtumas – daugiau negu dvigubas.

Žinoma, šie skaičiavimai paremti prielaidomis, bet, tikriausiai, jie yra verti dėmesio. Didelių skirtumų tarp gana panašios sudėties, tačiau labai skirtingomis kainomis parduodamų produktų galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, ŽŪDC duomenimis, duonos ar batono kainoje grūdų augintojui tenka vos apie 5 proc. vartotojo sumokamos kainos, o didmeninei ir mažmeninei prekybai – daugiau kaip 70 proc. jos dalies.

Jeigu darome prielaidą, kad ir pigus, ir brangus sviestas yra pelningi, t. y. rinkai jie netiekiami labdarai, klausimų negali nekilti. Į juos turi būti pateikti aiškūs atsakymai – galbūt jie parodys būtinybę imtis minėto ir SESV įtvirtinto kainų reguliavimo. Galbūt ir Konkurencijos tarybai derėtų prasisklaidyti rožinius debesis, slepiančius nuo žvilgsnio iš Olimpo kalno aukštybių į žemiškąją realybę. Sutartis juk galioja visiems. Nes kitaip pažadai dėl investicijų į efektyvumą, kooperacijos plėtrą, tvarumą (ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį) bus panašūs į raudoną skraistę, kuri nukreipia susierzinusio buliaus dėmesį, tačiau situacijos nekeičia. Juo labiau kad parama, deklaruojant siekį išsaugoti kaimą ir jo gyvybingumą, auginti gamybą efektyviausiuose ir mažiau efektyviuose prekiniuose ūkiuose, mažėja, o pastangos gerinti jiems sąlygas ir lengvinti biurokratinę naštą – bliūkšta. Laikas eina, o reikalai paliekami savieigai.