Režisierių ir lėlininką paviliojo ūkininko dalia

Ilga kelionė iki ūkio

Gudeliai ne tik laiko 40 pieninių karvių bandą, bet iš savų karvučių pieno gamina įvairius sūrius, dirba 140 ha žemės.  M. Gudelio darbo diena ūkyje šaltuoju metų laiku prasideda penktą valandą ryto.

Maždaug iki pusės devynių ūkininkas apeina gyvulius, vėliau veža pašarus, tvarko mėšlą, vidudienį imasi ir kitokių būtinų darbų, o apie ketvirtą po pietų – vėl į tvartą, vakarinė ruoša. Ramesnis metas – tik vakare. Vasarą, per ganiavą, ritmas šiek tiek keičiasi. Arba per javapjūtę, kai darbams nei galo, nei krašto nematyti. Taip ketverius metus ir ūkininkauja M. Gudelis Balėnų kaime.

Tačiau, pasak Mindaugo, iki ūkio buvo ilga kelionė. Iš Šiaulių kilęs M. Gudelis, baigęs Juliaus Janonio gimnaziją, pasirinko studijas Klaipėdos universitete. Tapo profesionaliu lėlių teatro ir renginių režisieriumi. Ir tikrai apie darbą ir gyvenimą kaime nė minties neturėjo. „Dar studijuodamas, 2001 metais, pradėjau dirbti televizijoje, išmokau filmuoti. 17 metų dirbau laisvai samdomu operatoriumi su didžiausiomis, žinomiausiomis prodiuserinėmis kompanijomis, filmavau tokias laidas kaip „Farai“, „TV pagalba“, „Nacionalinė ekspedicija“ ir kitas. Bet taip jau atsitiko, kad teko apsispręsti ir priimti sprendimą keisti darbą ir gyvenimo būdą“, – pasakojo jaunasis ūkininkas.

Mindaugo žmona Grasilda kilusi iš Mažeikių rajono Balėnų kaimo – to paties, kuriame jau ketverius metus įsikūrusi visa Gudelių šeima, jos tėvai visuomet ūkininkavo, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų laikė gyvulių. 2017 m. M. Gudelio anyta nusprendė ūkio atsisakyti. Po svarstymų Grasilda su Mindaugu ir dukromis persikėlė iš Klaipėdos į Balėnus ir pradėjo ūkininkauti. „Man kaimas patiko, nors pats esu miesto žmogus. Daug mano giminių yra nuo Jūžintų, vaikystės vasaras ten ir leisdavau. Turiu pripažinti, kad buvau susikūręs romantizuotą kaimo vaizdą. Rytas, upė, rūkas... Tik vėliau supratau, ką reiškia prižiūrėti, pavyzdžiui, kelių dešimčių karvių bandą“, – „Ūkininko patarėjui“ atviravo pašnekovas.

Ir karves melžti, ir kombainą vairuoti 

M. Gudelis pasakojo į ūkio darbus pasinėręs stačia galva. Veikti tikrai buvo ką. Mindaugas pirmiausia susipažino su gyvuliais – kelių dešimčių pieninių karvių banda, prieaugliu. Jaunasis ūkininkas mokėsi melžti karves ir rankomis, ir aparatais. Teko išlaikyti egzaminus vairuotojo, traktorininko teisėms, išmokti valdyti ne tik traktorių, bet ir kombainą.

„Prasidėjo pirmoji ūkininkavimo vasara, šienapjūtė, vėliau javapjūtė. Sėdau į kombainą ir išvažiavau į laukus. Per kelis mėnesius, ir taip nedaug sverdamas, dar numečiau apie dešimt kilogramų... Streso buvo tiek, kad nemoku nė apsakyti. Įsitikinau, kad kaime darbas darbą veja, nėra nė akimirkos atsikvėpti. Anyta dar kiaules augino, prikalbino mane laikyti žąsis. Nusipirkau gal kokias šešias dešimtis. Dar sumanėme modernizuoti pieno ūkį, „ėjome“ į paramą, statėme naują tvartą prieaugliui. Buvo tiek veiklos, kad vienu metu jau pamaniau, jog „nepavešiu“. Manau, mokėjimas valdyti tam tikrus procesus padėjo išlaviruoti, susidėlioti darbus pagal svarbą“, – svarstė Mindaugas.

Pieną ir parduoda, ir perdirba  

M. Gudelis ŪP teigė, kad ūkininkauti dar tik mokosi. Šis procesas, pasak vyriškio, ko gero, truks visą jo gyvenimą. Po ketverių metų, praleistų ūkyje, ūkininkas suprato, kad kiekviena diena atneša ką nors naujo. Mindaugas pradėjo domėtis karvių genetika, dalyvavo seminaruose, bendravo su gyvulininkystės specialistais. Kilo mintis savo karvučių pieną ne visą parduoti, o dalį jo ir perdirbti. Juo labiau kad tuo metu buvo kritusios ir pieno supirkimo kainos.

Gudeliai susidomėjo sūrininkyste, lankėsi pas sūrių gamintoją Varėnoje. Neilgai trukus ir patys savo ūkyje įkūrė pieno perdirbimo cechą, pačių vadinamą cecheliu. Užtruko apie porą metų, kol gavo visus reikiamus leidimus cechui veikti.

„Sėkmingai veikia labiausiai žmonos rūpesčiu. Esame pasiskirstę darbus: aš tvarkau ūkį, o žmona valdo gamybos procesus. Dar esame įdarbinę vieną labai puikią moterį – sūrių gamintoją“, – pasakojo Mindaugas.

Nors iš pradžių Gudeliai ketino gaminti brandintą sūrį, vėliau šios minties atsisakė. Mažeikių rajonas, pasak ūkininko, diktuoja savo sąlygas. Žmonės nelabai tokius sūrius mėgsta, labiau renkasi įprastus – varškės. Gudeliai gamina įvairius varškės sūrius: su česnakais, spanguolėmis, kanapėmis, dar muša sviestą, gali pasiūlyti grietinės, rūgpienio. Ūkininkai yra užpatentavę džiovinto varškės sūrio lazdeles, kurios yra labai mėgstamos pirkėjų.

„Džiaugiamės, kad mūsų gaminamą produkciją atranda vis daugiau žmonių, tačiau jau nespėjame patenkinti visų poreikių. Laukiančiųjų eilė sudaryta 2–3 savaitėms į priekį“, – pasakojo M. Gudelis. Iš pradžių patys ūkininkai vežiodavo savo pagamintą produkciją į Klaipėdą, į Šiaulius, net į Vilnių. Dabar veža tik į Mažeikių rajoną saviems klientams, parduoda iš namų. Vieną savaitę gamina tik savo Balėnų kaimo žmonėms.

Ateitis – kaime ir ūkyje

Operatoriaus darbą M. Gudelis jau vadina praeitu gyvenimo etapu. Dabartį ir ateitį Mindaugas sieja su kaimu ir ūkiu. Jaunasis ūkininkas labai norėtų išlaikyti, galbūt – ir plėtoti gyvulininkystės ūkį. „Darbo daug, jis – sunkus. O kur jis lengvas? Būna, kad labai pavargęs sau pasakau: viskas, paskutinė mano darbo diena ūkyje. Bet išvažiuoju į laukus aplankyti savo telyčių, ir viskas pasikeičia. Atbėga visas būrys manęs pasitikti, tokios gražios. Kaip galėčiau jas palikti?“ – sakė M. Gudelis.

Vidutiniam šeimos ūkiui, pašnekovo teigimu, neužtenka vien šeimos narių rankų. Bet rasti patikimą darbštų pagalbininką – labai nelengva. Jei pavyktų – tai ir karvių daugiau galėtų laikyti. Jei ne – gal į augalininkystės pusę pasuktų. Bet ūkininkaus – tai tikrai.

„Kol kas sau neleidžiu nieko. Iki ūkininkavimo labai mėgau keliauti ir žuvauti. Pagrindinė pramoga – susitikti su draugais bent per šventes. Nuo savo ūkio esu priklausomas 100 proc., žmona – šiek tiek mažiau. Ji gali su vaikais, pavyzdžiui, išvykti pas savo seserį į Italiją. Bet man viskas tinka. Aš nepykstu ir dėl žemų pieno supirkimo kainų. Mūsų šeimai kaime gerai. Esame sotūs, laimingi, tikrai laimingesni, negu buvom gyvendami mieste. Kaime daugiau tikrumo, problemos – bendros, žmonės labiau vieni kitiems padeda, vieni kitus supranta. Jaučiasi bendruomeniškumas. Balėnų bendruomenė – puiki“, – optimistiškai pokalbį baigė jaunasis ūkininkas iš Mažeikių rajono.  

ŪP korespondentė Dalia KARPAVIČIENĖ

Jūratės LIAKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.