Rudenėjantis smilgų džiazas

Kai dienos greitai gęsta ir medžių lapai keičia spalvą, prasideda vienas nuostabiausių metų laikų – gamta sušvinta pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Pasak Jurgitos Sėjūnaitės, dabar įspūdingomis džiazo melodijomis užgrojo ir dekoratyvieji varpiniai žolynai. Rūta ANTANAITIENĖ Įspūdingomis džiazo melodijomis rudenį užgrojo dekoratyvieji varpiniai žolynai. Spalvinga akvarelė Sėjūnaitė – lituanistė, seniau buvo įsteigusi įmonę „Ambrozija“ ir gamino lietuvišką kosmetiką, apželdinusi savo sodybą, labai susidomėjo šia veikla. Dabar ji Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultete studijuoja želdynus ir jų dizainą. Ne­abejinga grožiui aktyvi moteris feisbuke sukūrė viešą grupę „Tarp gėlių“ ir veda seminarus pradedantiesiems gėlininkams. Pasak Jurgitos, rudenį prasiplečia dekoratyviųjų zonų erdvės, nes ryškiomis spalvomis nusidažo ne tik kiemo augalai, bet ir šalia augantys krūmai, medžiai. Visa augalija susilieja į spalvingą visumą. Šiuo metu be kitų dekoratyvinių augalų sodybas puošia šluotelinės hortenzijos (Hydrangea paniculata) ‘Phantom’, ‘Confetti’, ‘Early Sensation’, ‘Polar Bear’, ‘Vanilla Fraise’ ir begalės kitų veislių. Sodybos šeimininkė siūlo peržydėjusius žiedus iškarpyti vėlai rudenį ir sausomis kompozicijomis papuošti terasą, balkoną ar reprezentacinę erdvę. Miskantų, melvenių ir hortenzijų draugystė. „Rudenėjantys varpiniai augalai džiazuoja spalvingomis ir grakščiomis varpų šluotelėmis, gėlynams suteikdami lengvumo, ramybės ir pievų natūralumo įspūdį“, – teigia J. Sėjūnaitė ir priduria, kad dabar be varpinių augalų kiemas jau tiesiog nebeįsivaizduojamas. Grakštieji sodybos palydovai tinka ne tik natūralistinio stiliaus želdynuose, bet ir alpinariumuose, prie vandens telkinių, įvairios stilistikos namo ar erdvės rudeniškame paveiksle. Nors pavasarį jie bunda vėlai, rudenį iš esmės pakeičia kiemo vaizdą, transformuoja jį į minkštesnį, lengvesnį ir dailiai banguojantį. Vidutinio aukščio varpiniai augalai „Dekoratyvieji varpiniai augalai: lendrūnai, dirsūnai, melvenės, soros ir daugybė kitų sužiba rudenį ir pamažu pratina akis prie visų geltonos, rausvos ir net purpurinės bei jų turtingų atspalvių pustonių. Be šluotelių išryškėjančios formos, faktūros ir spalvos įvairovės, daugumos augalų lapai po šalnų puošniai parausta ar nusidažo ryškiai geltonai ar net oranžiniai, – sako Jurgita. – Šiuos žolynus galime sodinti pavieniui ir didesniais masyvais, sukurdami turtingesnį įspūdį. Puikiai dera prie įvairių spygliuočių, lapuočių krūmų ir medžių, daugiamečių ir kai kurių vienmečių žydinčių gėlių bei kitų varpinių augalų. Augdami saulėje, augalai bus kiek aukštesni, ryškesnių spalvų, su puošnesnėmis varpų šluotelėmis.“ Korėjinio lendrūno ir patagoninės verbenos derinys. Melvenės. Šie dekoratyviniai varpiniai augalai želdynuose vertinami dėl purių, patrauklių šluotelių, tvirtų stiebų ir nereik­lumo. Augintojos teigimu, jos vienintelės iš Lietuvoje auginamų dekoratyvinių žolinių augalų, kurių stiebai neturi bamblių, todėl nebijo stiprių vėjo gūsių. Viena iš dažniausiai auginamų melsvosios melvenės veislė ‘Edith Dudszuss’ ir ‘Transparent’ stiebiasi į viršų platėjančiais, 70–80 cm aukščio žalių lapų kerais. Ilgaamžiai, gerai žiemojantys ir mėgstantys drėgmę augalai gali augti vandens telkinių pakrantėse, taip pat gerai jaučiasi ir sausesnėje dirvoje. Vienoje vietoje gali augti 6–8 metus, dauginami pavasarį dalijant kerą. Lendrūnai. „Mūsų želdynus puošia smailiažiedžio lendrūno (Calamagrostis acutiflora) veislė ‘Overdam’ – 140–180 cm aukščio, auganti kompaktišku, stačiu, neišgulančiu keru. Pavasarį žolynai gerokai anksčiau atželia nei kiti varpiniai augalai. Vienas gražiausių vidutinio aukščio (iki 1,5 m) korėjinių lendrūnų (C. brachytricha) šluoteles išskleidžia rugpjūtį, vėliau nei kiti lendrūnai, – pasakoja Jurgita. – Jie suteikia lengvumo bet kokiam gėlynui, puikiai dera su rudeniniais astrais, sauleniais, saulainėmis, rudbekijomis.“ Geriausiai auga saulėtoje vietoje, puikiai prisitaiko prie įvairaus tipo dirvožemio, atsparūs šalčiui. Vienoje vietoje gali augti 7–8 metus. Soros. Natūralistinio stiliaus gėlynuose dažniausiai auginama rykštinė sora (Panicum virgatum) ir jos dekoratyvios, gerai žiemojančios veislės ‘Shenandoah’, ‘Sangria’. Nepersodintos gali augti 5–6 metus. Dauginamos anksti pavasarį kero dalimis. Nepersistenkite tręšdami azotinėmis trąšomis ar augindami kompostu tręštoje dirvoje, mat tada sorų stiebai išgula ir netenka pradinio grožio. Dirsūnai. Labai įdomus plačialapis dirsūnas (Chasmanthium latifolia), augantis 1–1,2 m aukščio dekoratyviu, plačių ir plokščių lapų keru. Akį rudenį traukia jų rudos su purpuriniu atspalviu varputės. Gerai auga ir saulėje, ir pusiau pavėsyje, laidžioje dirvoje. Labai tinka sausoms puokštėms. Miskantų prabanga „Na ir kaip be sodo pasididžiavimo – mis­kantų, kurie gražiausi vasaros pabaigoje ir rudenį, kai pasipuošia puriomis, didelėmis ir svyrančiomis šluotelėmis“, – susižavėjimo neslepia J. Sėjūnaitė. Želdynuose vienos iš gražiausių ir populiariausių kininio miskanto (Miscanthus sinensis) veislių: ‘Flamingo’ išaugina aukštą kerą, 180 cm aukščio, svyrančiomis, rožinėmis varpomis, ‘Gracillimus’ formuoja apie 120–150 cm aukščio tankų, įspūdingos formos kerą, ‘Kaskade’ – 140–170 cm aukščio keras, labai stambiais, svyrančiais žiedynais, jie skleidžiasi rausvi, o vėliau visiškai išbąla. Rudenį miskantai keičia spalvą. Kininiai miskantai yra patys aukščiausi varpiniai augalai, užaugantys net iki 2,5 m ir aukštesni. Puikiai išlaiko struktūrą per žiemą, todėl puoš želdynus ne tik rudenį – pakeitę drabužį po šalnų, džiugins iki kito sezono pradžios. Žemaūgiai varpiniai augalai Tiems, kurie nemėgsta aukštų ir didelių, masyvių gėlynų, Jurgita siūlo rinktis žemaūgius, atsparius šalčiui varpinius augalus: daugiametes viksvas ir hakones. Lietuviškame klimate veši kelios jų rūšys ir veislės, o iš hakonių auginama didžioji hakonė. Sodybos šeimininkė primena, kad šie augalai geriausiai auga lengvame šešėlyje, be to, pakenčia ir visišką pavėsį. Mėgsta derlingą lengvo priemolio, vidutiniškai drėgną, pralaidžią dirvą. Gali gauti ir daugiau drėgmės. Tiems, kas nori visžalių augalų, Jurgita pataria sodinti ir viksvų, nes dauguma jų beveik visžalės, pakaks anksti pavasarį iššukuoti pirštais, net nereikės nukirpti. Viksva (Carex petriei) ‘Milk Chocolate’ stebina besikeičiančia spalvų gama. Vasarą nusidažo pilkai rausvai, o rudenį išryškėja rusvi, oranžiniai spalvų tonai. Dekoratyvus kerelis 60–80 cm aukščio ir 50–60 cm pločio, plačiai išsviręs, itin siaurais lapais. Rusvoji  viksva (C. brunnea) ‘Jenneke’ yra margalapė veislė, išsiskirianti blizgiais, siaurais, iškiliai riestais, iki 20 cm ilgio, geltonais su žalsvais pakraščiais lapais. Lėtai auganti viksva užauga ne daugiau kaip 30 cm aukščio ir 30–40 cm pločio. Dažniausiai auginama mažuose soduose, alpinariumuose. Ypač puikiai dera su vidutinio aukščio kiliminiais daugiamečiais augalais. Galima komponuoti su kitais augalais vazonuose. Šimano viksva (C. oshimensis) ‘Evergold’ – tai margalapė veislė, pasižyminti kietais žaliais lapais, per vidurį su ryškiai geltonai kreminėmis juostelėmis. Kerelis apie 25 cm aukščio ir 30 cm pločio. Nuo liepos iki rudens žydi dekoratyviomis varpomis. Drėgnesnėje dirvoje nepakeičiami melsvasis mėlitas, varpų šluoteles išskleidžiantis pavasarį, ir rudeninis mėlitas, žydintis rudenį. Margalapės viksvos – puikus akcentas sode.                       Didžioji hakonė (Hakonechloa macra) yra viena gražiausių dekoratyvinių žolių, kilusi iš Japonijos. Pasak Jurgitos, sode žvilgsnį traukia žemas, 50–60 cm aukščio ir 60–80 cm pločio žolynas grakščiais, siaurais, vėjo plevenamais lapeliais. Auga lėtai, tačiau ilgainiui suformuoja nuostabų kerą, tinkamą apvadams. Spalvų gama keičiasi palaipsniui: pavasarį žalia lapija vasarą rausvėja, o rudenį, atvėsus orams, nusidažo ryškiais oranžiniais vario atspalviais. Smulkūs žali žiedai pasislepia tarp lapų. Augintojos teigimu, geriausias savo savybes atskleidžia daliniame pavėsyje, saugomame nuo pietinės saulės, o rytinė saulė garantuoja gražesnes spalvas. Mėgsta saikingai drėgnas vietas. Pavėsio gėlynuose ypač tinkami deriniai su melsvėmis, alūnėmis, paparčiais, epimedžiais. Smilgos pirmūnės „Daugelis varpinių augalų pavasarį neskuba atželti ir iki vasaros vidurio auga lėtokai. Bet palminė viksva (Carex muskingumensis) ir kupstinė šluotsmilgė (Deschampsia caespitosa) pavasarį nubunda anksčiausiai ir pradeda leisti naujus ūglius, – supažindina su sodo pirmūnėmis Jurgita. – Palminės viksvos galvas kelia jau net iš po sniego, todėl reikia nesusivėlinti nukirpti antžeminės dalies. Kupstinės šluotsmilgės varpas iškelia vasaros pradžioje ir per visą sezoną apgaubia gėlynus varpų ūku. Tiesa, šios smilgos neišlaiko struktūros per žiemą, tad galima nukirpti vėlyvą rudenį, nelaukiant pavasario.“ Sausoms dirvoms – tinginio augalai Sodybos kūrėjos teigimu, didžioji dauguma varpinių augalų puikiai auga lengvoje smėlingoje ir žvyringoje dirvoje, todėl juos galima priskirti tinginio augalams. Nereikia nei tręšti, nei laistyti, nebent pirmus metus, kol nereiklieji žolynai įsitvirtina ir pradeda savarankiškai augti. Varpiniai augalai, pagerinti trąšomis ir laistymu, gali neišlaikyti struktūros, išvirsti. „Ypač skurdžiai dirvai ir saulei puikiai tinka virblė (Stipa calamagrostis) – puošni, apie 100 cm aukščio, vasaros pirmoje pusėje pražystanti žalsvomis, puriomis, tarsi šilkinėmis šluotelėmis, kurios vėliau paruduoja (per žiemą gerai išsilaiko), ir drėbūnas (Sporobolus heterolepis) – dekoratyvus, 60–90 cm aukščio ir pločio, itin siaurų, išsvirusių lapelių keras su puriomis rusvomis šluotelėmis“, – dalijasi patarimais Jurgita. Didžioji dauguma varpinių augalų auga kompaktiškai keru ir agresyviai nesiplečia, gausiai neleidžia atžalų. Ji pataria į gėlynus neįsileisti stipriai besiplečiančių, tokių kaip 180–200 cm aukščio šukinės spartinos (Spartina pectinata) ‘Aureomarginata’ – geltonai margalapės formos, kuri palankiomis sąlygomis (pusiau pavėsyje, turtingesniame dirvožemyje ir dar gaudama drėgmės) nukeliautų turbūt ne vieną metrą. Didelių erdvių sodybų šeimininkams šie augalai gal ir tiks, jei reikės apželdinti didesnius plotus saulėtoje ir pavėsingoje vietoje ar prie didesnių vandens telkinių. Spalvų paletę praturtina ir žydintys „Tiems, kam norisi žiedų, rudenį jų dar labai daug. Varpinių džiazą gaiviomis žiedų žvaigždelėmis papildo krūminis astras (Aster dumosus) ‘Island Barbados’, Aster cateliflorus ‘Lady in Black’. Išskirtinė puošmena – skėstašakis astras (Aster divaricatus), kuris baltu debesėliu apgaubia rudeninius gėlynus ir žydi iki šalnų. Saulėtos šilumos ir ryškumo suteikia žėrinčioji rudbekija (Rudbeckia fulgida) ‘Forever Gold’, ‘Lit­tle Goldstar’, ‘Sun Ka Ching’, saulainės (Helenium autumnale) ‘Mariachi Fuego’, ‘Mariachi Sombrero’, ‘Mariachi Siesta’, saulakiai (Heliopsis), gurgždantysis šilokas (Sedum telepium) ‘Dark Magic’, – gėrėdamasi vardija Jurgita. – Malonius spalvinius derinius dovanoja paprastasis mėlesas (Perovskia atriplicifolia) ‘Litle Spire’, dėmėtasis kemeras (Eupatorium maculatum) ‘Baby Joe’, ‘Atropurpureum’, ‘Album’, japoninė plukė (Anemone japonica). Iš vienmečių lengvus debesėlius formuoja patagoninė verbena (Verbena bonariensis) ir kosmėja (Cosmos), į taktą pritardamos linguoja varpinių šluotelių bangavimui. Pavasarį kieme paankstina ir spalvų bei žavesio dovanoja svogūninės gėlės.“ Jurgitos Sėjūnaitės nuotraukos       varpiniai augalai, smilgų veislės, miskantai, melvenės, lendrūnai, soros, dirsūnai