Rudens sėjos ypatumus diktuoja gamtos sąlygos

Žemdirbio metai – nenuspėjami. Dėl pakitusio klimato staigmenų nestokoja tradicinių lauko darbų kalendorius, ūkininkui vis dažniau prireikia mokslininko patarimų ir įžvalgų. Apie šiemetės sėjos ypatumus savo pastebėjimais dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Agronomijos fakulteto doc. dr. Vytautas LIAKAS:

„Kombainai dar kulia, čia pat sėjami žieminiai rapsai, o kai kurių ūkių rapsų laukuose jau purškiamos pabiros ir praktiškai kiekviename ūkyje diskutuojama apie žieminių kviečių sėją. Dažniausias klausimas – sėjos laikas, nes augintojus išgąsdino virusinės ligos, kurias platina amarai, daugelis ligos paplitimą susiejo su ankstyva sėja. Nuomonių daug ir kiekvienoje galima rasti šiek tiek tiesos. Sakome šiek tiek, nes įsigilinama į vieną veiksnį, o kiti paliekami nuošalėje, gal dėl to, kad apie juos mažiau žinome.

Atlikta daugybė žieminių kviečių sėjos laiko bandymų, o pastaraisiais metais VDU ŽŪA Bandymų stotyje atliekami kelių veislių sėjos laiko bandymai. Išvadas galima rasti ataskaitose. Kokie mūsų pastebėjimai? Vėlinti sėją nėra gera mintis, nes vis dėlto čia Lietuva, o ne Vokietija ar Balkanų šalys, kur augintojai žino, kad ruduo bus stabilus, o vegetacija prasidės vasario mėnesį ir išsikrūmys lapkričio mėnesį pasėti kviečiai. Mes nežinome, koks bus ruduo, kokių siurprizų pateiks žiema ir kiek truks vėsūs orai pavasarį.

Šiemet sėją reikėtų pradėti rugsėjo 15 d. ir baigti iki rugsėjo 25 d. Daugelį metų stebint žieminių kviečių pasėlius nustatyta, kad sėjant rugsėjo 11–20 d. kviečių grūdų derlingumas siekė 7,3 t/ha, o rugsėjo 21–30 d. – 6,1 t/ha, sėją atidėjus iki spalio 1 d., derlingumas sumažėjo iki 5 t/ha. Vėlinant sėją, mažėja žieminių kviečių varpos produktyvumas. Labai panašios tendencijos ir aukšto derlumo dirvožemiuose.  Tik atrodo, kad suvėlinę sėją „išsisuksime“ nuo kai kurių problemų. Deja, augalams reikia surinkti aktyvios temperatūros sumą, kad pereitų į kitą vystymosi tarpsnį, jei ko nors trūksta, augalai atmeta struktūras, vėlindami sėją, programuojame atitinkamai mažesnį augalų produktyvumą. Aukštos žemdirbystės kultūros šalių augintojai laikosi taisyklės, kad pasėti reikia laiku, nes fiziologiniai augalų procesai ne mūsų valioje, o tuomet stengiasi spręsti problemas. Pavyzdžiui, danų ūkininkai nuo amarų augalus purškia net du kartus, naudoja insekticidus, Balkanų šalyse purškia vieną kartą, valdo ir kitus procesus. Mes norime pasėlio tankumą didinti didesnėmis sėklų normomis, o kitų šalių augintojai sėja mažiau sėklų, bet skatina krūmijimąsi.

Daugiau dėmesio reikia skirti dirvožemiui. Jei jis perdžiūvo, o mūsų dirvožemiai mažai humusingi ir greitai praranda drėgmę, tuomet vėlyva sėja tik pablogins situaciją. Reikėtų kviečius sėti į dirvožemius, kurių humusingumas – ne mažesnis kaip 2–2,5. Neužversti drėgmės nutraukiant kapiliarus ar užariant šiaudus. Šios problemos nebuvo aktualios, kai iškrisdavo pakankamai kritulių ir jų pasiskirstymas buvo daugiau mažiau tolygus, o kai pastaruoju metu netikėtai užklumpa sausros, nutraukti kapiliarai ar užarti šiaudai gali būti lemiami. Šiemet daugiau dėmesio reikėtų skirti sėklų kokybei. Teko girdėti, kad laboratorinis sėklų daigumas tesiekia 60 proc., tad lauko daigumas bus apie 30 proc., o silpnus augalus tikrai apniks amarai ir kitokie kenkėjai, užkrės virusinėmis ligomis. Reikėtų sėti 90–95 proc. laboratorinio daigumo sėklas, tuomet galima tikėtis 75 proc. lauko daigumo.

Taip pat reikėtų įvertinti fitosanitarinę dirvožemio būklę. Kartais užariant šiaudus manoma, kad atsikratoma patogenų, nes augalinių liekanų nelieka paviršiuje. Tačiau pastebime, kad būtent augalų šak­nys pasiekia užartus šiaudus ir užkratas kaip pro atvertas duris patenka į augalų audinius. Augalines liekanas palikus dirvos paviršiuje, aerobinėmis sąlygomis ligų sukėlėjams sunkiau plisti, o jei dar užpurškiama mikrobiologinių preparatų, situacija pagerėja iš esmės. Šiuos procesus galima valdyti, suprantama, reikia šiek tiek žinių apie tai, kas vyksta dirvos paviršiuje ir tam tikruose sluoksniuose.

Jei sėjos laikas išspręstų problemas, galbūt jų ir nebūtų, bet sėjos laikas – tik vienas iš veiksnių. Labai svarbu sėjos gylis. Dažnai matome sėklų, likusių dirvos paviršiuje, dėl to atsiranda nemenkų nesudygusių pasėlių plotų. Sėjant optimaliu laiku sėklos turi būti įterptos 3–4 cm gyliu. Toks gylis ne kieno nors sugalvotas atsitiktinai, o padiktuotas pačių augalų. Juk reikia, kad krūmijimosi mazgas susiformuotų 1,5–2,0 cm gylyje nuo dirvos paviršiaus. Tokie augalai tinkamai pasiruoš žiemai. Sėjant optimaliu laiku sėklas galima įterpti giliau, o suvėlavus derėtų sėjos gylį sumažinti iki 1–1,5 cm. Vėluojant sekli sėja nebebus veiksnys, ribojantis augalų produktyvumą, ribojantis veiksnys – sėjos laikas. Trumpai neįmanoma aptarti visų galimų atvejų, tačiau reikia laikytis moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų ir suprasti augalų fiziologiją. Vienas kitas atvejis, ištransliuotas socialiniuose tinkluose, gali būti sėkmingas, bet tai nereiškia, kad jis tiks kito ūkio sąlygomis.“

Parengė ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS