Sausros iškankinta šienapjūtė

Ragina ieškoti paramos lėšų

Dabartiniai orai puikūs tik tiems, kas atostogauja kurortuose, o žemdirbius ši kaitra ir sausra varo į neviltį, nes laukams verkiant reikia lietaus.

Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) gen. direktoriaus Jono Sviderskio, žolė dabar tokia reta, kad net kurapka neturi kur pasislėpti. Visų regionų žemės ūkio bendrovių vadovai tikina, kad situacija prasta ir jei dar ilgiau nebus lietaus, gali kilti didelių problemų.

„Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) informavome, kad dėl sausros žemės ūkis gali patirti didelių nuostolių ir tam reikia ruoštis, galvoti, kaip padėti kompensuoti galimus nuostolius. Tačiau rezerviniai fondai, kurie yra kaupiami ekstremaliems atvejams, kartais panaudojami ne itin tinkamai. Turime priekaištų ir žemės ūkio ministrui, nes dabar, kai padėtis dėl sausros darosi labai rimta ir kitos šalys Europos Sąjungos (ES) vadovus informuoja, kad gali reikėti finansinės paramos, mūsų ministras vis dar ramiai tyli, – pastebi LŽŪBA gen. direktorius J. Sviderskis. – Europos sausros observatorijos žemėlapio duomenimis, Lietuvos teritorija yra tarp regionų, kuriuose nustatytas grėsmingas dirvožemio drėgmės stygius. Bendrame besiplečiančios krizės fone rizika, kad tęsiantis ir augant sausros intensyvumui, jos sukelti nuostoliai žemdirbiams gali tapti nepakeliama, į bankrotą vedančia našta, vis didėja. Todėl svarbu kuo anksčiau imtis būtinų priemonių ir iš anksto mobilizuoti finansinius resursus galimiems stichinės sausros padariniams sušvelninti ir kompensuoti. LŽŪBA kreipėsi į ŽŪM ir Finansų ministeriją skubiau priimti sprendimus, kurie leistų sušvelninti galimus stichinės sausros padarinius. Taip pat prašome kreiptis į Europos Komisiją (EK) dėl avansinio tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros plotinių priemonių mokėjimų.“

Katino ašaros

Šiaulių r. ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovas Arūnas Grubliauskis sako, kad sinoptikai, sakydami, jog artimiausi orai bus geri poilsiautojams, o ne žemdirbiams, yra teisūs.

„Visi matome ir suprantame, kad sausra įsibėgėja. Jau atrodo, kad ir atolo gali nebūti. Dabar pievos ne žalios, o geltonos. Kai pjovėme pirmąją žolę, jos buvo geru trečdaliu mažiau nei anksčiau. Su pašarais yra liūdnoka. Tik tiek, kad esame pasėję kukurūzų, bet ir šie nežinia kaip užaugs. Šaltos naktys jiems labai nepatinka, tie, kurie buvo pirmieji sudygę, nukentėjo nuo šalnų. Labai trūksta lietaus. Jei dar ilgiau jo nesulauksime, kils rimtų problemų“, – „Ūkininko patarėjui“ tikina A. Grubliauskis.

ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ laiko 600 karvių ir panašiai tiek – prieauglio, tad reikia nemažai pašarų. Iš pirmosios žolės bendrovė paruošia apie 4 tūkst. t šienainio, susuka apie 50–60 t šieno rulonų. Šienainis iš 400 ha laukų, kuriuose dominuoja liucerna, dobilai, nušienavus keliauja į siloso tranšėjas. Karves bendrovė laiko tvartuose, o ganyklose, anot A. Grubliauskio, situacija – labai prasta ir dėl nuskurdusios žolės, ir dėl to, kad galvijams, jei nėra pastogės, šią kaitrą ištverti tikrai nelengva.

Pasak Alytaus r. ŽŪB „Atžalynas“ vadovo Algio Žėko, bendrovė laukus nusišienavo daugiau kaip prieš dvi savaites – žolę pjovė apie gegužės 20 dieną. „Pernai sėtos žolės buvo kiek daugiau nei sėtos ankstesniais metais, bet apskritai pasigirti šiemete šienapjūte tikrai negalime, rezultatai prastesni nei įprastai. O štai su atolais kol kas visai prastai – nebeauga. Melžiamų karvių turime per 500, o viso galvijų – per 1 000. Viltis dedame į kukurūzus, nes su žoliniais pašarais gali būti problemų. Nors pamenu metus, kai buvo dar blogiau, tuomet iš 1 ha tik vieną ruloną šieno prisukome. Labai tikiuosi, kad tradiciškai apie Jonines turėtų prasidėti lietūs ir žolė atsigaus“, – viliasi optimizmo neprarandantis Dzūkijos krašto bendrovės vadovas.

Pakruojo r. ŽŪB „Pelaniškiai“ savo tvartuose laiko apie 1 500 galvijų, iš jų melžiamų karvių – apie 600. Bendrovės vadovas Edikas Drupas pripažįsta, kad situacija su žolynais tiesiog tragiška. Bendrovė anksti pradėjo šienapjūtę – maždaug gegužės 26 d., nes žolė nuo sausros nustojo augti, pradėjo vysti, tad reikėjo šienapjūtę ankstinti. Bendrovė prišienavo tik apie
30 proc. planuoto žolės kiekio. Pasak E. Drupo, tam įtakos turėjo šalnos ir drėgmės stoka.

„Stengiamės neprarasti vilčių, tikimės, kad orai pasitaisys, nes žolei svarbiausia gauti lietaus, gal tuomet bent atolai kompensuos patirtus šienapjūtės nuostolius. Paprastai atolą šienaujame liepos pabaigoje, nes mūsų pievose dominuoja dobilai, bet kol kas sunku prognozuoti, kaip bus šiemet. Įprastai pirmąja žole pripildydavome dvi tranšėjas, o dabar tik vieną ir tą – nepilnai. Jei situacija nepagerės, galbūt teks galvijus šerti koncentruotais pašarais, naudosime pernykščius šienainio ir šieno likučius, teks ekonomiškiau elgtis, gal dalį galvijų parduosime... Suksimės iš padėties, juk turime kaip nors išgyventi“, – ŪP tvirtina E. Drupas.

Problemos – dar ateityje

Šakių r. Lukšių ŽŪB vadovas Kastytis Krištolaitis tikina, kad Suvalkijoje, kur žemės kiek sunkesnės, vyrauja priemolis, situacija dar nėra tragiška, bet irgi kelianti rūpestį.

„Pas mus pirmoji šienapjūtė vyko gegužės viduryje, prišienavome tik pusę tiek, kiek įprastai. Dabar pievas pjovėme antrąjį kartą ir, deja, atolo masės nėra tiek, kiek paprastai būna. Žolė žema, tačiau jau pasiekusi brandą ir ją būtinai reikėjo pjauti. Mums reikia daug pašarų, nes laikome 1 000 melžiamų karvių, viso – per 2 000 galvijų. Nerimaujame, ar pakaks to, ką prišienausime“, – nerimo neslepia Lukšių ŽŪB vadovas. – Šienaujamų pievų turime apie 200 ha, vyrauja kelių rūšių svidrynai, yra pasėta ir šiek tiek mišinio. Šienaujame kas 4–5 savaites, 4–5 kartus per sezoną, priklausomai nuo to, koks jis.“

K. Krištolaičio teigimu, Zanavykijoje, kur žemės sunkesnės, sausros padariniai pajuntami vėliausiai, tačiau ypač daug problemų kyla, jei pavasaris būna sausas ir tenka sėti į molį – tada niekas net nesudygsta. Dabar vasariniai pasėliai atrodo neblogai ir didesnių sausros požymių matyti tik vienur kitur. Žieminiai kviečiai užaugo labai žemi ir kiek anksčiau bręsta – augalai skuba vegetuoti.

Pasak Marijampolės r. Varnupių k. ūkininkės Stanislovos Stanynienės, kur buvo sėta liucerna, laukai dar pusė bėdos, o kur daugiametės pievos – žolė suaugus kuokštais: vienur yra, kitur – plika. Ūkininkų Stanynų laukuose šienapjūtė dar tik prasideda. Žolę pjauna patys, tačiau ją susukti į rulonus teks samdyti tokią techniką turinčius ūkininkus. Anot S. Stanynienės, pernai rulonai jiems kainavo labai brangiai – už vieną mokėjo apie 25 eurus su PVM. Nusipirkti buvo pigiau, nei savas pievas „rulonuoti“. Šiemet tikisi, kad pavyks suderėti kiek pigiau šieno sukimo ir parvežimo paslaugą. Ūkininkė laiko 22 melžiamas karves ir 16 telyčių, bet jau vis dažniau pasvarsto, kad reikėtų pieno ūkio atsisakyti.

„Gauni pinigus už pieną, o jų pakanka tik sumokėti mokesčius, algas darbuotojams, už grūdų sumalimą, o kur paimti pinigų šienavimui ir degalams – galva nebeneša. Bent už pieną mokėtų kiek daugiau, o dabar ima visiška neviltis, nieko neįmanoma uždirbti ir nesimato šviesesnių perspektyvų“, – pesimistiškai kalba ūkininkė.

Pieno ūkiams, galvijus laikantiems ūkininkams šiuo metu labai neramu. Dauguma kalbintųjų sako, kad kuo toliau, tuo labiau ši veikla nebeapsimoka, o Lietuvos žemės ūkyje krizė vis didėja, problemų – tik daugėja.

Manto LEONOVO nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.