Savaiminukų savininkai kviečiami įregistruoti mišką ir gauti paramą

Galima gauti paramą

Medžių savaiminukai – tai natūraliai, be žmogaus įsikišimo, užaugę jauni medžiai ar krūmai. Dažniausiai jie sudygsta iš netoliese esančių medžių sėklų, kurias išnešioja vėjas, paukščiai ar žvėrys. Savaiminiam miškui atsirasti tinkamos sąlygos, kai sklypai nešienaujami, apleista dirva greitai apauga krūmais, ypač jei šalia yra miškingos teritorijos. Pasak APVA atstovės, savaiminukų registravimas gali būti ir yra naudingas, nes atsiranda teisinis aiškumas – žemė oficialiai pripažįstama mišku, o su tuo atsiveria galimybės gauti įvairių rūšių paramą – miško įregistravimui, atkūrimui, priežiūros kompensacijas ir kt. „Be to, padidėja žemės sklypo vertė, – „Ūkininko patarėjui“ teigia E. Skėrienė. – Šiuo metu APVA kviečia pasinaudoti galimybe gauti paramą pagal priemonę „Medžių savaiminukų išsaugojimas ir įtraukimas į miško žemės apskaitą“. Paraiškas galima teikti iki 2026 m. kovo 16 d. APVA puslapyje https://apva.lrv.lt/lt/aktualus-kvietimai/.“

Kas gali pretenduoti?

APVA informuoja, kad į paramą pagal šią priemonę gali pretenduoti tik fiziniai asmenys, esantys ne miško paskirties žemės, kurioje savaime užsisėjo ir sudygo medžiai (savaiminukai), savininkai. Pagal šiuo metu galiojančias Miškų įstatymo nuostatas, medžių savaiminukais, kurių vidutinis amžius ne mažesnis kaip 20 metų, apaugusi ne miško žemė inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą, kaip miškas, aplinkos ministro nustatyta tvarka.

„Norint registruoti, reikia atlikti tik keletą žingsnių – kreiptis į miškotvarkos projekto rengėją, kad būtų nustatytas medžių savaiminukų vidutinis amžius, tankis ir įvertinta, ar jais apaugusį plotą galima laikyti mišku, Valstybinę miškų tarnybą (VMT) dėl sprendimo suderinti medžių savaiminukų inventorizacijos duomenis, pildyti paraišką APVA puslapyje. Tačiau kilus neaiškumams ar abejonėms, visada kviečiame konsultuotis su specialistais telefonu 0 646 08 522“, – ragina E. Skėrienė.

Priemonei „Medžių savaiminukų išsaugojimas ir įtraukimas į miško žemės apskaitą“ numatyta skirti 4 mln. Eur Klimato kaitos programos lėšų. Kompensacijos dydis vienam pareiškėjui – 900 Eur (su PVM) už 1 ha. Bendra paramos suma apskaičiuojama teikiant paraišką. Skiriama dotacija yra vienkartinė ir teikiama pagal unikalų žemės sklypo numerį.

Įregistruoti savaiminukus verta

Miškininkystės paslaugas teikiantis Vidmantas Jusas pasakoja, kad, savaime žemės sklype užaugus miškui, žmogus turi keletą pasirinkimų, ką su juo daryti. Vienas iš jų yra nupjauti medyną ir parduoti medieną biokurą gaminančioms įmonėms, o tada išdirbti žemę ir naudoti ją žemės ūkio reikmėms.

„Jei žemės ūkio paskirties žemę nenumatyta naudoti žemės ūkio paskirčiai, galima įregistruoti savaiminukus ir gauti APVA išmoką – 900 Eur/ha. Nepriklausomai nuo to, įregistruosi, ar ne, miškas vis tiek auga, tačiau tuomet jis laikomas apleista žeme. Lietuvoje apleisti ir neprižiūrimi žemės plotai įtraukiami į nenaudojamų žemės sklypų sąrašą, kuris perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), o į sąrašą patekusios žemės savininkams taikomas didesnis žemės mokestis. Taigi, įregistruoti tikrai verta, – pažymi miškininkas. – Be to, įregistravus savaime užaugusį mišką, kol jam sueis 20 metų, galima pretenduoti į Europos Sąjungos paramą jaunuolynų ugdymui. Gautos lėšos padės sutvarkyti mišką, nes tarp savaiminukų būna priaugę visko – ir krūmų, ir nepageidaujamų medžių rūšių.“

Visgi, V. Jusas pažymi, kad visokie miškai yra vertingi, ne tik sengirės, nes ir jaunuolynų medžiuose, krūmuose, žolėse įvairūs paukščiai krauna lizdus, gyvena vabzdžiai, auga žolių ir krūmų rūšys, kurios negyvena vyresniame miške. „Žemės savininkas gali verstis ir agromiškininkyste, kai nesiekiama užauginti mišką, o medžiai ir krūmai auginami santykinai trumpai ir naudojami ūkio reikmėms, tačiau kartu sukuriamos sąlygos laukinei bioįvairovei. Tačiau agromiškininkytė Lietuvoje nėra įteisinta“, – atkreipia dėmesį ŪP pašnekovas.

Svarbūs žingsniai

Nusprendus įregistruoti savaime augantį mišką, reikia susitvarkyti dokumentus. Miškininkas išskiria keturis svarbiausius žingsnius. „Pirmiausia reikia kreiptis į registruotus miškotvarkos projektų rengėjus, kurie sklype atliks inventorizaciją (išmatuos plotą, aprašys augančių medžių rūšis ir kt.). Parengtą aprašą jie pateikia VMT, kuri įvertina ir patvirtina inventorizaciją bei pateikia ją Miškų valstybės kadastrui prie Registrų centro – taip sklypui suteikiamas miško statusas. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad, norint pretenduoti į išmokas savaiminukams, reikia, kad miškas būtų įregistruotas ir Nekilnojamojo turto kadastre, – pabrėžia V. Jusas. – Jei sklype nebuvo atlikti geodeziniai matavimai, juos būtina atlikti ir tik tada matininkas sklypą įtrauks į Nekilnojamojo turto registrą. Jei kadastriniai matavimai atlikti anksčiau, po miško registracijos Miškų kadastre matininkas turi pateikti Nekilnojamo turto kadastro patikslinimą.

Dar vienas svarbus dalykas – ne visi savaime užaugę miškai gali būti įregistruoti, kaip savaiminukai. Išimtys taikomos saugomoms pievoms, sklypams su veikiančia melioracija, šlapynėms ir kt. Ar sklypas nepatenka į šias išimtis, galima lengvai pasitikrinti interneto svetainėje geoportal.lt.“

Nauda gamtai

Privačių miškų savininkų asociacijos vadovė Giedrė Šlevinskė pažymi, kad savaiminukų registravimas yra naudingas ne tik išmokas gaunantiems miško savininkams, bet ir gamtai. „Savaime užaugantys medynai yra atsparesni ir sveikesni, palyginti su atkurtais. Sodinami miškai ne visuomet prigyja, taip pat jauną medyną gali pažeisti elninių šeimos atstovai. Atkurti miškai mažiau atsparūs ir klimato kaitai, – aiškina ŪP pašnekovė. – Palikę augti savaime sudygusius miškus, mes didiname Lietuvos miškų plotus. Tai neabejotina nauda ateinančioms kartoms. Žinoma, ir savaime išaugusio miško negalima palikti be priežiūros, nes jame gali įsivyrauti mažiau pageidaujamos medžių rūšys, taip pat jis gali tapti pernelyg tankus. Savaiminukams reikalinga priežiūra retinant, tačiau šie miškai itin gajūs, todėl suveši be didesnio žmogaus kišimosi.“

Vidmanto JUSO, Giedrės ŠLEVINSKĖS, APVA ir VMT nuotraukos

Nr. 306/7