Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis: „Nepriklausomybė nėra amžina, jei jos neginame"

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Dalia Grybauskaite, Ministre Pirmininke, kolegos Seimo nariai, ambasadoriai, renginio svečiai,

gerbiami tremtiniai ir jų artimieji,

ilgą laiką galvojome, kad tokie žodžiai kaip tremtis, okupacija, agresija liko istorijos vadovėliuose. Deja, šiandien matome, kad tai nėra tik praeitis. Karo grimasos, smurto politika ir jėgos teisė vėl bando tapti kasdienybe mūsų pašonėje.

Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes dar kartą atverčiame vieną iš tamsiausių mūsų šalies istorijos puslapių. Prisimename savo senelius, tėvus, brolius ir seseris, kurie kentėjo, kovojo, patyrė mums sunkiai suvokiamus žiaurumus.

Birželio 14-toji yra diena, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo išplėšti iš savo namų, šeimų, gimtosios žemės. Be teismo, be kaltės – vien dėl to, kad mylėjo Lietuvą, kalbėjo lietuviškai, gyveno laisvi, buvo išsilavinę, puikiai atskyrė gėrį nuo blogio, dėl to neįtiko okupantui.

Šie žmonės tapo mūsų tautos stiprybės simboliu, rodančiu neišsenkantį pasiryžimą išsaugoti laisvę ir mūsų tapatybę.

1941-tųjų birželio 14-tąją prasidėję pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, kalinimai, kankinimai ir brutalios žudynės truko ilgus metus. Tačiau net ir tai nepalaužė mūsų tautos dvasios. Tapę sovietinės agresijos aukomis, beginkliai, išsekę, marinti badu, mūsų žmonės iki paskutinio atodūsio didvyriškai kovojo su totalitariniu režimu, kuris visais įmanomais būdais bandė sunaikinti mūsų tapatybę.

Todėl ši Gedulo diena tuo pačiu yra ir Vilties diena.

Vilties, kad laisvės ir teisingumo siekis yra nesunaikinamas.

Vilties, kad nėra neįveikiamų iššūkių.

Vilties, kad šiandien kuriame Lietuvą, kurioje tokie siaubai ir nusikaltimai žmoniškumui niekada nepasikartos.

Nuo juodžiausios datos mūsų istorijoje praėjo 84-eri metai, užaugo nauja mūsų karta, kuri matė dešimtmečius ramybės, demokratijos, augimo, ir mes pamažu susiduriame su tiesa, kurią buvome linkę pamiršti, kad laisvė nėra savaime duotybė. Nepriklausomybė nėra amžina, jei jos neginame. Kalbėkime apie tai garsiai, pasakokime jaunajai kartai, kokie žiaurūs yra okupanto gniaužtai ir kokia stipri gali būti meilė tėvynei.

Šiandien Ukrainos žmonės išgyvena tai, ką mūsų tauta jau buvo padėjusi į istorijos archyvus. Matydami Ukrainoje besitęsiančius karo žiaurumus, turime suprasti, kad pamiršti istoriją – pavojinga, o nenumatyti grėsmių – kainuoja gyvybes.

Gedulo ir vilties diena mums primena, kas nutinka, kai už mus sprendžia kiti, ką reiškia būti paliktiems vieniems, kiek gyvybių ir sudaužytų likimų kainuoja, kai pasaulis tyli.

Nėra saugios distancijos, kad apsisaugotume nuo grėsmių, nėra ne mūsų karo. Mūsų istorija mus išmokė, kad kai esame vieningi, mūsų palaužti neįmanoma. Todėl šiandien būkime vieningi su tais, kurie kaunasi dėl savo laisvės, o tuo pačiu ir dėl mūsų visų saugumo.

Šiandien atiduokime pagarbą visoms okupacijos ir genocido aukoms, visoms šeimoms, kurių likimai pažymėti skaudžiu įspaudu. Tai yra visų mūsų skaudi istorija.

Minėjime taip pat kalbas sakys: tremtinė Rasutė Peslekienė, tremtyje gimęs Seimo narys Julius Sabatauskas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė, šv. Tomo Moro klubo narė Greta Plaskovičiūtė, aktorė, režisierė, poetė Birutė Mar.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos Respublikos okupaciją ir po metų, 1941 m. birželio 14 d., įvykdė pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. 1940 m. birželio 15 – 1941 m. birželio 22 d.: įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Seimo kanceliarijos informacija