Seimo pirmininko viešnagė Aukštaitijoje, paskatinta rūpesčio kaimo gyvybingumu

Geri laikai ir blogi laikai

Susitikime kupiškėnai ir svečiai diskutavo apie pieno sektoriaus, ūkininkų ir nedidelių šeimos ūkių problemas bei ieškojo racionalių jų sprendimų. Visi vieningai sutarė, kad gyvas pašnekesys prie apskritojo stalo problemą turinčiajam suteikia vilties, o sprendimų priėmėjui leidžia surasti trumpiausią kelią iki reikalingų įstatymų, jų pataisų spartesnio įgyvendinimo. Nežinia ir laukimas yra veiksniai, žlugdantys kaimą ir žemės ūkį.

ŽŪK „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė atvirai papasakojo apie tai, kas buvo ir kas yra dabar, apie gerus ir blogus laikus. Kooperatyvas gyvuoja daugiau kaip du dešimtmečius. Buvo metas, kai turėjo 1 200 narių, tiekusių pieną, per dieną jo supirkdavo apie 100 t. Dabar kooperatyvui priklauso mažiau nei 400 šeimos ūkių, per dieną superkama iki 40 t pieno. Kurį laiką kooperatyvas vienintelis Lietuvoje turėjo savo perdirbimo įmonę – Bagaslaviškio pieninę, kuri neatlaikė konkurencijos rinkoje. Anot J. Dovydėnienės, dabar tokiai veiklai nebesiryžtų, nes nėra jokios aiškios perspektyvos, nežinia, kas laukia kooperatyvų ir nedidelių šeimos pieno ūkių. Nėra pieno sektoriaus vystymo strategijos, aiškių šeimos pieno ūkių perspektyvų artimiausioje ateityje.

Kol kas kooperatyvas laikosi, nes turi savo transporto priemonių, pienvežių, savo dirbtuves, kuriose patys remontuoja techniką, ir ištikimų kooperatyvo narių, kurie savo kantrybe padeda atlaikyti sunkmečius.

Kad dabar yra didelis sunkmetis, kooperatyvo direktorė J. Dovydėnienė pagrindė skaičiais – per metus laiko, t. y. nuo praėjusių metų rugpjūčio iki šių metų, kooperatyvo apyvarta smuko 60 proc., parduodamo pieno supirkimo kaina sumažėjo nuo 25 proc. iki 40 proc., metus laiko tęsėsi kainos stagnacija, tik dabar šiek tiek pradeda kilti. Bendrosios išlaidos degalams išaugo 8 proc. Kadangi mažėja pieno ūkių, per metus 14 proc. sumažėjo degalų išlaidos surinkti pienui iš ūkių pieno šaldymo blokų. Akivaizdi tendencija – mažėja pieno ūkių, ypač vidurio Lietuvoje. Kooperatyvas, siekdamas išvengti dar didesnio apyvartos mažėjimo, priverstas plėsti veiklą į tolimesnius rajonus, o tai didina bendrąsias degalų sąnaudas, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai.

Kooperatyvo valdybos pirmininkas pasvalietis Vytautas Šidlauskas užsiminė apie skausmingą sprendimą sumažinti kooperatyvo iš ūkių superkamo pieno kainą, kad turėtų už ką nusipirkti degalų. „O galėtų būti racionalus sprendimas valstybės mastu“, – apie tai kalbėjo kooperatyvo direktorė J. Dovydėnienė.

Ūkininkai savo produkcijai užauginti gauna „žaliąjį“ dyzeliną, o kooperatyvui priklausantys ūkininkai yra jo turto dalininkai. Kodėl kooperatyvas, veždamas ūkininkų pieną iki perdirbimo įmonės, negali turėti savo „žaliojo“ dyzelino kvotos?

Kauno ūkininkų lyderis M. Maciulevičius pastebėjo, kad valstybė galėtų skatinti kooperaciją supirkdama kooperatyvų pieną maisto rezervui. Tai taptų stipria paskata ūkiams išlaukti palankesnio meto, tačiau tokių veiksmų kol kas nematyti.

Kooperatyvo valdybos narys anykštėnas ūkininkas Evaldas Žiūkas užsiminė, kad yra žinių, jog artimiausiu metu Anykščių, Rokiškio r. apie 500 melžiamų karvių bus išvežtos į skerdyklas.

Ar galėtų būti kitaip?

Svečiams iš sostinės rūpėjo išgirsti, ką svarsto patys ūkininkai. Valdybos narė Jūratė Anikevičė papasakojo: „Pradėjome nuo 3 karvių ir 3 ha žemės, o dabar turime apie 150 raguočių, 70 melžiamų karvių. Kartais dirbti padeda dukra, žentas, bet jie atvirai sako – nenorime gyventi taip, kaip tu. Ir šiandien turėjau rinktis, ar pasilikti prie besiveršiuojančios karvės, ar vykti susitikti su Seimo pirmininku.“

Rokiškietė ūkininkė Rita Vėtienė taip pat kalbėjo be optimizmo. Ūkininkauja 30 metų, laiko 100 galvijų, 50 melžiamų karvių. Ir patiria kasdienį nuolatinį nerimą, nes nieko daugiau nesukaupta, nesukurta, neinvestuota, jokių svaresnių investicijų – vis nėra iš ko. O trys dukros džiaugiasi, kad laiku pabėgo nuo žemės ūkio ir gyvena patogiau, ramiau.

Apie jaunimo atsitraukimą, dešimtmečius atidėliotus sprendimus, politikų pažadus ir neišspręstas problemas kalbėjo ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus vadovas Zigmantas Aleksandravičius, kuris teigė, kad jei ir toliau taip inertiškai gyvensime, šalis liks be savo žemės ūkio. Linkėdamas to išvengti, Seimo pirmininkui įteikė stresą mažinantį žaislą ir laikraštį „Ūkininko patarėjas“, kuriame galima rasti ne vieną racionalią mintį.

Kupiškėnė Vita Aižinienė, turinti smulkų mišrųjį ūkį, atkreipė dėmesį į trumpąsias maisto tiekimo grandines, pardavimus vietose, skatinimą imtis žemės ūkio produktų perdirbimo, produkciją tiekti savo regiono vartotojams. Ir Kupiškio r. meras A. Raslanas pastebėjo, kad tai nėra taip paprasta. Rajone atliktas tyrimas, paskaičiuota, kad jeigu produktai būtų perkami iš savų ūkininkų, maitinimas ugdymo įstaigose pabrangtų apie 3 kartus, ir tai būtų sunkesnė našta savivaldybės administracijai. Be to, vis dar vargstama su viešųjų pirkimų reglamentavimu, daug gaišaties ir biurokratinių trikdžių.

O jeigu nenuleistume rankų?

Seimo pirmininkas neleido sudvejoti – valdančiųjų tikslas yra išlaikyti gyvybingą kaimą. Neatsitraukta nuo pažadų skatinti kooperaciją, nes rinkos ekonomikoje ji augintojui ir gamintojui leidžia atrasti savo nišą. Patirtis dirbant Europos Parlamente parodė, kad kooperacija yra veiksminga. Italijoje, Ispanijoje sūrininkai, sodininkai kuria didesnę produkto vertę susikooperavę, padėdami ir įsipareigodami vieni kitiems. Europoje yra daugiau liberalizmo dvasios, bet įmanoma susitarti, tik reikia tartis.

„Perdirbėjai irgi yra Lietuvos vaikai. Turime susėsti kartu, žiūrėti vieni kitiems į akis, kalbėtis ir suvokti, kad, žūtbūtinai siekdami tik pelno, dusiname vieni kitus. Ir galiausiai niekam iš to nebus naudos, pakenksime sau, savo šaliai. Turime būti vienoje pusėje, vienoje komandoje, tada reikalai pajudės, – ragino J. Olekas. – Nesakykite, kad Lietuvoje niekas nesikeičia į gerą, bet turime pasižadėti, jog visi dirbsime, stengsimės, kad ūkininkų vaikai nebėgtų iš kaimo. Lietuvoje mažėja tiek gyventojų skaičius, tiek gimstamumas, ne visi galime veiksmingai padėti. Bet mano asmeninis indėlis į regiono plėtrą jau yra – anūkė važinėja dirbti į vieną Kupiškio medicinos įstaigą.“

Iš Kupiškio Seimo pirmininkas J. Olekas su komanda išvyko į Biržus ir Pasvalį, kaip sakė, pamatyti regioną, pabendrauti ir pasisemti idėjų.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.