Šeimos metai išlygų smulkiesiems ūkiams kol kas nesuteikia

2014/03/22

Politika,

2013-ųjų rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2014 metus paskelbė Tarptautiniais šeimos ūkių metais, o Europos Komisija inicijavo viešas konsultacijas dėl šeimos ūkių vaidmens, siekiant identifikuoti pagrindinius iššūkius ir prioritetus. Tai tarsi parodė, kokią svarbią vietą ES šalių ekonomikoje ir socialiniame gyvenime užima šeimos ūkininkavimo modelis. Apie tai, kaip Tarptautiniais šeimos ūkių metais sekasi Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai, vasarį pradėjusiai penkioliktuosius veiklos metus, su organizacijos tarybos pirmininku Vidu JUODSNUKIU kalbasi korespondentė Angelė PILVELIENĖ.

- Viename iš ankstesniųjų pokalbių prasitarėte, jog prireikia nemažai jėgų ir atkaklumo, kad būtų išgirstas LŠŪS, kaip smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų balsas, kad šis žemdirbių sluoksnis būtų vertinamas, su juo būtų skaitomasi. Ar prasidėjus Tarptautiniams šeimos ūkių metams, o Europos Sąjungos institucijoms pabrėžus šeimos ūkių kaip žemės ūkio bei kaimo išlikimo garanto svarbą, pasikeitė šalies valdžios institucijų požiūris į šeimos ūkį ir jo šeimininką? - 2014-uosius paskelbus Šeimos ūkių metais, o dar faktas, kad praėjusių metų antrąjį pusmetį Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Taryboje, kai šalyje vyko daug ES aukščiausio lygio agropolitikų susitikimų, kuriuose buvo diskutuota apie smulkiųjų ūkininkų padėtį, jų įtaką šalies žemės ūkio išlikimui bei ateities perspektyvas, suteikė daug vilčių, jog šie žingsniai ir Lietuvai taps postūmiu paremti smulkiuosius ir vidutiniuosius ūkininkus. Juk iki šiol didžiausią dalį ES bei nacionalinės paramos turėjo galimybę įsisavinti stambieji ūkininkai, sudarantys vos 3 proc. visų Lietuvoje ūkininkaujančių žmonių. Nors teikiant ES paramą privaloma laikytis trijų pagrindinių principų: 1.Kaimui skiriamos lėšos turi būti teisingai paskirstytos visoms ES šalims narėms; 2.Lėšos kaimui turi būti teisingai paskirstytos šalies viduje; 3.Turi būti numatyta atskira paramos eilutė, nes pagal bendrus reikalavimus jie nepajėgūs pasinaudoti parama. Jei kovoje už tai, kad kaimui skiriamos lėšos būtų teisingai paskirstytos tarp ES šalių narių, Lietuvos žemdirbius telkiančios organizacijos yra vieningos, tai paramą skirstant šalies viduje, deja, solidarumo trūksta. Seimo Kaimo reikalų komitetas labai atsakingai pažiūrėjo į mūsų organizacijos nuostatą 2014-2020 metų paramos laikotarpiu taikyti išmokų dydį pagal pirmuosius 30 ha. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) skaičiavimais, taikant šį principą, išmoka būtų nuo 493 Lt už hektarą 10 ha dydžio ūkiams ir iki 395 Lt už hektarą 1000 ha dydžio ūkiams. Toks ES paramos skirstymas padės kiek sustiprinti smulkų ir vidutinį šeimos ūkį. Sprendimas dėl tokio pirmųjų hektarų išmokos skirstymo jau priimtas, tačiau EK dar nepatvirtintas. Tačiau prieš siūlomą investicijų teikimą buvo agresyviai nusiteikę Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Žemės ūkio rūmai (ŽŪR). Jų įsitikinimu, didžiąją dalį ES paramos reikia skirti stambiesiems ūkininkams. Skirtingos nuomonės ir dėl susietosios paramos skirstymo. Kad būtų lengviau ginti smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų interesus, subūrėme maždaug 50 intelektualų, susijusių su Lietuvos žemės ūkiu, grupę. Atsakinguose susitikimuose su Prezidente, Premjeru, diskusijose Seime ir ŽŪM, mūsų pasitelktų lobistų balsas taip pat argumentuotai gina smulkiųjų ūkininkų interesus. Tikiu, kad ŽŪM atsakingi darbuotojai sugebės priimti apgalvotus ir atsakingus sprendimus. Būtina blaiviai vertinti Lietuvos situaciją, nes jeigu neliks smulkiųjų ūkininkų, neliks Lietuvos. Tad kol dar nevėlu, kol dar teikiama, ko gero, paskutinė ES parama investicijoms, būtina paremti smulkiuosius ir vidutiniuosius ūkininkus, Tai paskutinė proga investuoti į Lietuvos kaimą. - Nuo pat įstojimo į ES Lietuvoje sklando nuomonė, kad mūsų kaimas ir žemės ūkis vystytųsi sparčiau, jei Europos Parlamente turėtume bent vieną agrarininką. Šie metai – rinkimų į Europos Parlamentą metai. Ar matote besibalotiruojančiųjų tarpe tokių, kurie Briuselyje gintų smulkių ir vidutinių šeimos ūkių interesus? - Lietuvoje juk yra apie 100 tūkst. ūkininkų, kurie ne vienerius metus gyvena sudėtingomis sąlygomis ir gali būti potencialus kandidatų į europarlamentą elektoratas. Todėl nenuostabu, kad žemdirbiai yra šių politikų akiratyje. Kandidatai dalyvauja Seimo Kaimo reikalų komiteto, ŽŪR tarybos ar prezidiumo posėdžiuose, gilinasi į žemės ūkio politikos reikalus. Gal tai trumpalaikė priešrinkiminė spekuliacija, tačiau jie atkreipė dėmesį į nepakankamą paramą smulkiesiems ūkininkams. Nesiangažuojame į kurios nors vienos politinės jėgos atstovus, o susitinkame su tais, kurie labiausiai leidžiasi į dialogą, kuriais patikėsime, jog jie savo jėgas panaudos tam, kad paremtų smulkųjį ūkininką ar smulkųjį verslą. - Su Šeimos ūkių metų paskelbimu iškilo ir aktyvaus smulkaus bei vidutinio ūkio apibrėžtumo problema? -Paskutinėje praėjusiais metais ELO generalinėje asamblėjoje Atėnuose pusė darbo laiko būtent ir buvo skirta įvairiems šeimos ūkių politikos klausimams nagrinėti. Daug diskutuota smulkaus ir vidutinio šeimos ūkio apibrėžtumo tema. ES šalyse vyrauja vidutinis šeimos ūkis, kurio vidurkis yra 24 ha. Europos Sąjungoje nebuvo suteiktas prioritetas labai stambių ūkių finansavimui ir kūrimuisi. Lietuva savo neapgalvota žemės ūkio politika sugrąžino Lietuvos kaimą į viduramžius, sukurdama dvarus ir didžiules akcines bendroves, kas yra nebūdinga ir nepriimtina ES žemės ūkio politikai. Nutarta iki šių metų vidurio apibendrinti ir visoje ES vienodai identifikuoti šeimos ūkį – kas tai yra, kokio dydžio jis gali būti, sutarti, ar tą šeimos ūkio dydį apibrėžti pagal ekonominio dydžio vienetus, ar pagal turimos žemės hektarus, ar pasinaudoti dar kokiais svertais. Netrukus ELO generalinė asamblėja vyks Briuselyje. Be abejo, ten bus diskutuojamas ir aktyvaus vidutinio šeimos ūkio apibūdinimo klausimas. Bus įdomu išgirsti ne tik kolegų iš ES šalių nuomones, bet ypač sužinoti ES stratego, ELO bendrosios žemės ūkio politikos eksperto, emerito Alano Baksvelo (Allan Buckwell) įžvalgas. Taip giliai į ES agrarines problemas įsigilinusio žmogaus dar neteko sutikti. Paskutiniuoju metu jis nuogąstauja dėl ES nuostatų suteikti savarankiškumą visoms valstybėms savo nuožiūra panaudoti ES paramą. Tikrovė parodė, kad atskirose valstybėse labai skirtingai traktuojamas lėšų, skirtų žalinimo programai, aktyvaus ūkininko politikai remti skirstymas, pagaliau – net skirtingai priimamas tiesioginių išmokų mokėjimas ar nemokėjimas. Yra atvejų, kad tas suteiktas savarankiškumas būna pritaikomas neapgalvotai ir savanaudiškai kai kurių žemdirbių atžvilgiu. - Pernai LŠŪS drauge su Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA) vykdė Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtros ir Lietuvos Respublikos biudžetų lėšomis remiamą projektą „Žemės ūkio produkcijos realizacija“- drąsinote smulkiuosius ūkininkus pardavinėti savo ūkiuose užaugintą ar perdirbtą produkciją, supažindinote su šalyje galiojančiais produkcijos gamybos bei realizacijos reikalavimais, nustatytomis taisyklėmis bei normomis. Tai daugiau nei pusei tūkstančio mokymų klausytojų suteikė drąsos patiems kurti savo gerovę, dalyvauti 2014-2020 metų paramos laikotarpiu rengiamose priemonėse, kurios rems žemės ūkio produkcijos perdirbimą ir realizavimą. Ar tęsiate šį pasiteisinusį projektą šiais metais? - Tikrai džiaugiuosi, kad projekto populiarumas taip išaugo, jog metų pabaigoje į seminarus susirinkdavo dvigubai daugiau klausytojų nei buvo planuota. Plėstis tikrai yra kur, nes mokymai vyko vos pusėje šalies savivaldybių. Todėl ūkininkai, pareiškė norą produkcijos realizacijos kursus pakartoti, juos organizuoti kituose rajonuose. Žemės ūkio ministerijai jau esame pateikę paraišką dėl tęstinio projekto „Žemės ūkio produkcijos realizacija“ finansavimo. Dalyvavome keliuose svarstymuose, su žemės ūkio ministerijos vadovybe ir specialistais, esame kalbėjęsi apie projekto aktualumą, laukiame šios paraiškos patvirtinimo. Tikiu, produkcijos realizacijos mokymus tęsime. O tai šeimos ūkininkams suteiks daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau šansų savo produkciją realizuoti ūkininkų turgeliuose. Vadinasi, bus plečiamas ir jų tinklas, ekologiška šeimos ūkių produkcija sulauks vis daugiau populiarumo, stiprės ir pats ūkininkas. Ir tai ne vienintelis projektas, kuriame dalyvauja mūsų organizacija. Tęsiame pernykščius ir pradedame naujus šviečiamuosius projektus su A. Stulginskio universitetu, su Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu. Suradome bendrą kalbą ir su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) vadovu Edvardu Makeliu. Jis pritaria, kad reikia sudaryti atskiras konsultacijų programas, kurios smulkiesiems ūkininkams padėtų pagal laimėtus projektus įsisavinti teikiamas lėšas. LŽŪKT konsultantų pagalbos labai reikia, nes smulkiesiems ūkininkams trūksta žinių ir įgūdžių susigaudyti gausioje įvairiausios technikos, įrenginių pasiūlos jūroje, perprasti griežtus ir aukštus NMA reikalavimus teikiamai ES paramai. - O koks projekto „Kooperatinių struktūrų plėtros kaimo vietovėse skatinimas“ likimas? - Projektas, kurio tikslas skatinti šeimos ūkių kooperatyvų plėtrą, aktyvinti įsikūrusių kooperatyvų veiklą bei jų rinkodaros procesus ir skatinti juos tapti pripažintomis gamintojų grupėmis, labai reikalingas. Tačiau apie jo tęstinumą šiuo metu negaliu nieko konkretaus pasakyti – vykdymą labai apsunkina keturšaliai įsipareigojimai (projekto partneriai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Vokietijos Federacinės respublikos Žemutinės Saksonijos maisto, žemės ūkio, vartotojų apsaugos ir žemės ūkio ministerija, Kauno rajono savivaldybė bei Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga). Gaila, kad šio projekto likimas komplikuotas. Įsitikinęs, jog kooperacija smulkiuosius ir vidutiniuosius ūkininkus greičiau pastatytų ant kojų. O kol kas Lietuvos žemės ūkyje tėra 3 nepilni procentai kooperatyvų. ES vėl mums tiesia ranką – bus remiami atskiri partnerystės projektai. Tai naujas dalykas. Keli ūkininkai arba ūkininkai su mokslo institucijomis galės vykdyti bendrus projektus, kad naudotųsi technika, įsisavintų technologinius projektus, diegtų naujas technologijas. Kad naujus mokslo pasiekimus reikia diegti į gamybą ir tą diegimą remti, buvo ne vienos ELO konferencijos diskusijų tema. Smagu, kad Briuselis pagaliau tai išgirdo ir protingai įvertino. - Kokios mintys neleidžia ramiai gyventi Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkui? - Jau natūralu, kad ir rūpestis, ir nerimas, ir džiaugsmas eina lygia greta. Iš beveik visų Seimo Kaimo reikalų komiteto narių sulaukiame dėmesio smulkiesiems ir vidutiniams šeimos ūkiams. O štai dėl Žemės ūkio ministerijos atsakingų darbuotojų sprendimų, nerimauju. Mat čia jaučiamos stiprios stambiųjų ūkininkų šalininkų pozicijos. Kodėl taip manau? Todėl kad įvairaus lygio renginiuose ŽŪM specialistai neįrodinėja, neargumentuoja, kodėl ES paramą reikia nukreipti ir stiprinti smulkiuosius ūkininkus, nors būtent ministerija, kalbant apie paramos skirstymą smulkiesiems ūkininkams, gali argumentuoti remdamasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengta studija apie smulkesniųjų ūkių perspektyvą, gali disponuoti surinkta A. Stulginskio universiteto informacija. LŠŪS išsakė savo poziciją valstybinės žemės pardavimo klausimu – pritariame tik už valstybinės žemės nuomą. Valstybė privalo turėti tam tikrus žemės rezervus, o ne viską išparduoti. Girdėjau, kad šis siūlymas įrašytas ruošiamame Žemės reformos įstatymo pakeitimo projekte. Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams – nešvarus politinis žaidimas, įkaite darantis visą Lietuvą. Jei uždrausime žemę parduoti užsieniečiams, gali būti taikomos ES sankcijos ūkininkams: pareikalauta grąžinti dalį gautos paramos, sustabdyta šio laikotarpio parama arba ta parama sulaikyta, kol teismai viską išsiaiškins. Tik ką Kaune prašurmuliavo 14-oji Kazimiero mugė. Olandijos, Danijos, Prancūzijos, Suomijos (iš viso 7 valstybių) universitetų studentų atstovai atvyko ir stebėjo pasiruošimą mugei, pačią mugę, o surinktą ir apibendrintą medžiagą netrukus patalpins internetiniuose puslapiuose. Kad įvyktų šis pažintinis mokomosios programos projektas, tarpininkavo A. Stulginskio universitetas – dar prieš Naujuosius metus su užsienio universitetais pasirašėme bendradarbiavimo protokolus. Taip visoje Europoje garsinamos lietuviškos tradicijos, šalies smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų veikla.