Seniūnija gyvena ne vien praeitimi

Nemunaičio seniūnija Alytaus rajone žavi ne tik gamtos grožiu, čia verda gyvenimas – žmonės dirba, kuria, linksminasi. „Nėra nė vieno kaimo, kuriame nebūtų statomi nauji namai“, – džiaugiasi 11 metų seniūnijai vadovaujantis Rimantas Avižienis. 

Buvo miestas su priemiesčiu

Seniūnijos centro, seniausio miestelio Alytaus rajone, Nemunaičio vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIV a. Čia buvo Nemunaičio pilis, vėliau – dvaras. Legenda byloja, kad miestelis pavadintas užjūrių vikingų vado Nemono vardu. Esą jam šiuose kraštuose patikęs vietinių gyventojų svetingumas, tad atsidėkodamas visus apdovanojęs įvairiais turtais, o dėkingi gyventojai vado garbei vietovę pavadinę Nemunaičiu. „Po Žalgirio mūšio miestelis tapo svarbus miško ruošos ir prekybos centras. Jam buvo priskiriama miškų juosta už Nemuno iki Vištyčio ežero. Prieš 500 metų Nemunaitis buvo miestas su priemiesčiu (kairiakrantėje Nemuno pusėje)“, – pasakojo seniūnas, diplomuotas istorikas R. Avižienis. Bėgant amžiams, Nemunaičio reikšmė sumenko, savivalda ir herbas buvo panaikinti. XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė netapo. Pasakojama, kad caro geologai, ištyrę Nemunaičio pakrančių šaltinius, nustatė, jog iš jų trykšta labai aukštos kokybės mineralinis vanduo, pranešė klebonui. Tačiau dvasininkas jų net pietų nepakvietė, nes galimą kurorto atsiradimą siejo su nedorybėmis. „Geologai atliko tyrimus ir Birštone, tik šios vietovės klebonas iškėlė geologams puotą. Štai kodėl kurortu tapo Birštonas, o ne Nemunaitis“, – konstatavo seniūnas. XX a. pradžioje Nemunaitį garsino lietuviškos draugijos, turėjusios tautiškų leidinių bibliotekėlę, rengdavusios įvairius vaidinimus, vakarus. 1999 m. buvo atkurtas istorinis Nemunaičio herbas, o šiemet Nemunaičio miestelis atšventė 635 metų jubiliejų.

Visuose kaimuose –naujakuriai

Šiandien Nemunaičio, vienos iš 11 Alytaus rajono seniūnijų, teritorija nedidelė –  42 kv. km, joje dabar tik  vienas miestelis ir 14 kaimų. Pats gausiausias – Užupių kaimas, esantis vos už keleto kilometrų nuo Dzūkijos sostinės Alytaus. Užupiuose gyvena 435 gyventojai, beveik 3 kartus daugiau nei Nemunaityje, turinčiame 159 gyventojus.  R. Avižienio teigimu, seniūnijoje gyvena 250 senjorų, 310 vaikų ir jaunimo iki 29 metų. Likusi dalis, beveik pusė seniūnijos gyventojų, yra darbingo amžiaus žmonės, užsiimantys pačia įvairiausia veikla – apie 100 gyventojų ūkininkauja, plėtoja paukštininkystės verslus, veisia žuvis, augina braškes, vynuoges, užsiima miško ruoša, gamina stalių dirbinius, lanksto metalo ruošinius, remontuoja automobilius, teikia turizmo paslaugas, darbuojasi vasaros stovykloje ir t. t.

Miestelyje yra 80 namų, 14 iš jų – tik vasaros rezidencijos, kuriose šaltuoju metų laiku viešpatauja tyla, o 4 namai tušti stovi ištisus metus, į juos net pavasaroti niekas neatvažiuoja, tačiau savininkai niekam jų neparduoda.

Dėmesys kiekvienam gyventojui

R. Avižienis yra ketvirtos kartos nemunaitiškis, ten gimęs ir užaugęs, todėl ne tik gerai pažįsta seniūnijos gyventojus, bet ir žino jų rūpesčius.

„Praėjusią žiemą aplankiau 300 seniūnijos sodybų. Gyventojai užpildė informacines anketas, kurios leido geriau suprasti, ko vietos žmonės nori, su kokiomis problemomis susiduria ir kokių valdžios sprendimų laukia“, – apie ryšių su gyventojais stiprinimą kalbėjo R. Avižienis. Problemos, dėl kurių gyventojai kreipiasi į seniūną, pačios įvairiausios: pradedant asmeninėmis ir baigiant svarbiomis visai seniūnijai, pvz., žvyrkelių greideriavimas, asfalto duobių užtaisymas, vilkų padaryta žala ir kt. Nemunaitiškiai puikiai žino, kad seniūnui bet kada gali paskambinti, užsukti į seniūniją. Žmonės čia ne tik darbštūs, bet ir pasilinksminti moka. Smagios Užgavėnių, Joninių, Rudens, Eglutės įžiebimo šventės sutraukia dabartinius ir buvusius nemunaitiškius, į jas suvažiuoja ir aplinkinių kaimų gyventojai. Nė viena seniūnijos šventė nevyksta be mišraus vokalinio ansamblio „Smiltė“ dainų. Nemunaičio ir Užupių bendruomenės rengia ir įgyvendina projektus, aktualius visiems gyventojams. Jų iniciatyva miestelyje sukurta poilsio zona, Užupiuose ir Nemunaityje įrengtos vaikų žaidimų aikštelės.

Yra ką pamatyti

Nemunaičio miestelyje ir seniūnijoje yra daugiau kaip 20 lankytinų vietų. Svečių ir turistų dėmesio visada sulaukia prie Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios kunigo Vaitiekaus Želnios rūpesčiu 1930 m. pastatytas sakralinis statinys Lurdas su Šv. Bernadetos skulptūra. Partizanų kovas už Lietuvos nepriklausomybę mena brolių pranciškonų poilsio namai. Tai istorinė vieta, kurioje 1945 metų birželio 3-sios naktį priesaiką davė apie 120 partizanų ir jų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pranciškonų vasarnamis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Miestelyje galima pamatyti paskutinį Vinco Grybo darbą – Nemunaičio nepriklausomybės kario skulptūrą. Seniūnija didžiuojasi vaizdingiausiomis visoje Lietuvoje klintinių tuftų atodangomis, esančiomis Sudvajų girininkijoje, Nemuno slėnio dešiniajame krante. 1987 m. atodanga paskelbta gamtos paminklu.

Nutikimai gula į užrašus

R. Avižienis niekada neužmiršta savo pašaukimo – istorijos. Norėdamas žmones kuo išsamiau supažindinti su Nemunaičio istorija, jis netgi baigė gidų kursus. Tiesa, Nemunaičio istorijos R. Avižienis nerašo, esą vargu ar būtų įmanoma tai geriau padaryti už žinomą istoriką Sigitą Jegelevičių, į dvi knygas surašiusį parapijos istoriją. Seniūnas stengiasi užrašyti įdomesnius nemunaitiškių gyvenimo vaizdelius, kartais linksmus, kartais graudžiai juokingus. „Kartą nuvažiavau aplankyti labai garbaus amžiaus kartu gyvenančių senučių. Sakau, ramu pas jus, gražiai gyvenat. O vyresnioji močiutė ir sako, kur čia gražiai, kaip šuo su kate baramės. Klausiu, tai ko gi tokiam amžiuje bartis? Močiutė atvira: „Oi, vaikeli, jei nori bartis, visada rasi dėl ko. Aš poteriauju mintyse, o ji krutina lūpas. Aš klausiu, ko tu krutini lūpas, galvoji, kad Dievas tavo maldas geriau išgirs, greičiau į dangų nueisi? Ir prasideda barnis net poterių nepabaigus“, – nemunaitiškių nutikimais dalijosi R. Avižienis. Anot jo, tai unikalūs dalykai, tiesiog negali jų neužrašyti. Ir pridūrė: „Gal kada nors autentiški nemunaitiškių nutikimai suguls į knygą, kurią ateinančioms kartoms bus įdomu paskaityti.“

Rimanto Avižienio ir Alytaus rajono savivaldybės nuotraukos

2022.10.11