Seno vandens malūno naujas gyvenimas (2)

Valstybės saugomas technikos paminklas

Viekšnių senasis vandens malūnas yra technikos paminklas. Jį dar 1897 pastatė Pranciškus Lengvenis. Buvo įrengtos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, pastatytos mašinos milui velti, supiltas pylimas ir užtvenkta Ventos upė. Pakilęs upės vanduo apsemdavo Zaventės (dabar Užventės) ir Kegrių kaimų ūkininkų žemes. Todėl malūnininkas buvo įsipareigojęs šiems ūkininkams grūdus malti veltui.

1909 m. dalį teisių į malūną įsigijo J. Lesemas, o 1918 m. jis tapo visateisiu šeimininku. Jau po dvejų metų malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, vėliau sumontuotas ir generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.

Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m.  pagaminta turbina. Pirmajame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame – girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas bei kambarys meistrui ir gizeliams. Trečiajame aukšte buvo didelis ratas, kuris sukdavo keltuvą su grūdų maišais.

Vokiečių laikais ir per karą viekšniškiams elektrą tiekė tik vandens malūnas. Kadangi pajėgumų neužteko, miestas buvo padalintas į tris dalis. Kiekviena dalis dvi dienas gaudavo elektros, o trečią sėdėdavo prie žvakės šviesos.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirto aukšto bokštelis. Po karo malūną eksploatavo komunalinių ir buitinių paslaugų įmonės.

XX a devintame dešimtmetyje pastatas restauruotas, atnaujinti ir taisomi rengimai. 1999 m. Akmenės savivaldybė malūną išnuomojo privačiai įmonei, buvo įengta nedidelė hidroelektrinė.

Viekšnių vandens malūnas su technologine įranga 1996 įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Apie vandens malūnų pritaikymo geruosius pavyzdžius Lietuvoje

Lietuvoje yra ir gerųjų šio technikos paveldo restauravimo ir įveiklinimo pavyzdžių. Dalis vandens malūnų po restauracijos yra tapę muziejais ir įvairių ekspozicijų bei amatų centrais (Pilaitės vandens malūnas, Vilniaus m., Pakertuonės vandens malūnas, Švenčionių raj., Ginučių vandens malūnas, Ignalinos raj., Liubavo dvaro malūnas, Vilniaus raj., Šlyninkos vandens malūnas, Zarasų raj., Mosėdžio vandens malūnas, Skuodo raj.), pobūvio salėms, poilsio bazėmis (Gavelkėnų vandens malūnas, Ignalinos raj., Minčios vandens malūnas, Utenos raj., Balsių vandens malūnas, Pasvalio raj.), restoranais (Verkių vandens malūnas, Vilniaus m.). Dalis vandens malūnų teikia kompleksines paslaugas arba juose įrengti įvairūs pramogų centrai (Tiltiškių  vandens malūnas, Zarasų raj., Vilkėnų vandens malūnas, Šilutės raj.).

Bene sėkmingiausias Lietuvoje yra Belmonto vandens malūno likimas. Šis prancūziškojo tipo vandens malūnas su visu jį papildančiu kompleksu stovi ant Vilnelės kranto, vaizdingame Pavilnių regioniniame parke. Čia iškasta netgi 200 metrų vandens kanalų, Grandiozinis ir pats malūno pastatas ir jo įrengimai. Dabar čia įrengtas didelis pramogų ir poilsio parkas, su restoranais ir įvairios paskirties pokylių salėmis. 2001 m. prasidėjusių darbų metu restauruoji autentiški malūno komplekso pastatai ir jų dalys bei atkurti prarasti elementai. Nebuvo pamiršta ir aplinka, atrestauruoti tiltai, kanalai, įrengti daugiamečių gėlių ir sumedėjusių augalų želdiniai.

Citata iš Luko Kavaliausko (vad. Aurelija Lozuraitienė) projekto „Išmanusis miestas. Viekšnių vandens malūno prieigų ir aplinkinės teritorijos sutvarkymo projektas“. VDU ŽŪA, 2020 m.