Senoje sodyboje laikas nesustoja

Meilė kraštui suvedė dviejų šeimų likimus

Šiuo metu sodyboje šeimininkauja Antonina ir Juozas Greičiai. Ją įsigijo visai neseniai ir pamažu ne tik restauruoja tai, kas dar išliko, bet ir po kruopelę renka šios vietos istoriją.

Pasak Juozo, sodybą šiame krašte įsigijo vedinas sentimentų: „Esu kilęs iš Šakių rajono, Lekėčių krašto, Sirvydų kaimo. Bet taip jau susiklostė, kad nelikau tėviškėje, dirbau įvairiose Lietuvos vietose, o prieš 43 metus, Švenčionių rajone. Laikas ir permainos gimtosios sodybos nepagailėjo, ji buvo nugriauta, tad įstojęs į partiją, kurią vadinu „Iki gyvos galvos“, ieškojau kitos vietos įsikurti. Čia mane atvedė dvi nostalgijos – noras nugyventi gyvenimą tokioje aplinkoje, kokioje esu užgimęs, kokioje praėjo vaikystė, ir meilė Švenčionių kraštui, išaugusi jame dirbant.“

Dabartiniai savininkai sodybą nusipirko iš buvusių tremtinių šeimos. Paskutinė jos šeimininkė, pokariu patyrusi tremtį, jau buvo mirusi ir šie namai ištisą dešimtmetį laukė naujų rūpestingų savininkų. Pašnekovas pasakojo, kad tarp likusių daiktų rado „Darbo žmonių deputatų tarybos išduotą pažymą“, kad anuometiniams šeimininkams suteikiamas leidimas grįžti iš tremties, nustačius, jog jie buvo neteisingai nuteisti. Tai leido tremtiniams ne tik parvykti į Lietuvą, bet ir vėl apsigyventi savo namuose.

Dabartinis savininkas papasakojo dar vieną įdomų faktą. Nuo 1961 m. apie dešimt metų gyvenamajame pastate veikė Kretuonų pradinė mokykla. „Namas yra dviejų galų: viename veikė mokykla, kitame gyveno mokytojas, o per vidurį koridorius. Virtuvėje – duonkepė krosnis. Kieme – gražus koplytstulpis, spėjame, kad jį pastatė iš tremties grįžusi šeima, o mes jį restauravome“, – apie žingsnis po žingsnio grįžtančią vietos praeitį pasakojo Juozas.

Pasak jo, šis namas kaime yra vienas didžiausių, o sodyboje, matosi buvę septyni įvairios paskirties pastatai. „Galima manyti, kad savininkas pragyveno ne tik dirbdamas žemę, tikriausiai turėjo ir tarnybą“, – svarstė pašnekovas. Deja, vienus statinius jis rado jau sugriuvusius, tik pamatai likę, kitus paremontavo, atstatė ir pritaikė savo reikmėms.

Neblogai išsilaikė didžiulė daržinė, kurioje dabar saugomos senoviniai arkliniai plūgai, arklio traukiama „grėbelka“, vežimo dalys, čia pat laikomi ir naujų šeimininkų inventorius. „Sutvarkę sodybą, atrestauravę senuosius padargus, padėsime juos arčiau gatvės – tegul bus praeities liudytojai“, – apie planus užsiminė Juozas.

Kieme tebestovi lentinis garažas, bet buvusio erdvaus tvarko likę jau tik pamatai. „Susmukusi ir pirtis, – apgailestavo pašnekovas. – Laimei, durys gerai išsilaikė. Ant jų radome meistrų paliktą įrašą „1921 m.“ ir inicialus. Greičiausiai gyvenamasis namas ir kiti pastatai statyti dar anksčiau, todėl nėra jokių abejonių, kad čia žmonės kūrėsi daugiau nei prieš 100 metų.“

Senas namas atgauna buvusį veidą

Kai prieš trejus metus šeima įsigijo sodybą, vaizdas buvo liūdnokas: kiemas apaugęs šabakštynais, šalia iškasta kūdra apžėlusi augalais ir savaip „sutvarkyta“ bebrų. Per trejus metus darbštūs žmonės spėjo išvalyti aplinką, suremontuoti namo išorę, restauruoti dekoratyvias pastato detales, o dabar darbai persikėlė į vidų.

„Teko sutvirtinti namo konstrukciją, pakeisti stogą, bet architektūrinius elementus, autentiškas detales palikome. Unikalias langines ir drožinėtus langų apvadus iš dalies restauravau ir savo rankomis, – atskleidė pašnekovas. – Langinių mediena nebuvo supuvusi, bet kai kurios jų nuo laiko sukrypusios, praradusios taisyklingą formą. Atstačiau jų kampus, perdažiau ir vėl pritvirtinau prie langų.“

Tik dalį virš langų buvusių medžio raižinių teko iš naujo išpjaustyti: „Turiu reikalingų įrankių, todėl pats galėjau tai padaryti. Esu įpratęs namuose darbuotis. O jeigu ko nemoku, pasižiūriu internete.“ Po restauracijos baltai nudažyti langų pagražinimai dabar švyti iš tolo ir neįmanoma einant gatve jų nepastebėti.

Vienas iš įdomių ir vis dar patikimai veikiančių vidaus įrenginių yra virtuvėje išmūryta sena duonkepė krosnis. Ne kartą pabandžius užkurti, krosnis veikė kuo puikiausiai, todėl šią namo vidaus dalį nuspręsta palikti tokią, kokia buvo.

„Gyvenamasis namas rąstinis, buvo iškaltas medinėmis balanomis ir ištinkuotas. Per ilgus metus tinkas išbyrėjo, todėl atidžiai nuimsime jo likučius ir atversime senuosius rąstus, kurie bus buvusios mokyklos patalpos vidaus apdaila, – pasakojo Juozas. – Sūnus iš seno medinio vežimo rato ketina padaryti pakabinamą šviestuvą – turėtų būti gražus interjero akcentas.“

Mėgaujasi kaimiškais privalumais

Dažnai vienas didžiausių senųjų sodybų turtų yra sodas. Ne išimtis ir šioji – susodintos obelys skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį. Pasirodo, šiame kaime sodai buvę dideli, nes už kelių kilometrų esančiuose Švenčionėliuose anksčiau veikė sulčių spaudykla. Žmonės noriai sodino obelis, kad gautų papildomų pajamų iš vaisių. Dabar kai kurie sodai apleisti, laukia rūpestingo sodininko rankų.

Kalbėdamas apie savąjį, Juozas įvardijo ne vieną gerą seną lietuvišką obelų veislę, kurių vaisiais vis dar gardžiuojasi: „Iš kiemo pusės prie verandos auga lietuviška ‘Alyvinė‘ obelis, taip pat yra ‘Gravenšteinas‘ ir ‘Ananasinis‘, vaisius nokina ‘Antaninis‘, pasiskiname ir vadinamųjų cukrinukų. Šios veislės labai geros, jų nė nereikia perskiepyti. O į kai kurių kitų obelų šakas įskiepijau naujų veislių, turėsime ir šiuolaikinių.“

Puoselėdama senąsias obelis, šeima pasodino ir kitokių sodo augalų: geltonų bei raudonų remontantinių aviečių, hibridinių gervuogių, braškių, šilauogių, šilkmedį. Uogas nokina krūminė vyšnia. Priešingai nei jos giminaitės, ši neturi vieno kamieno ir užauga 1,5–2 m aukščio.

Tik viena bėda – į kiemą užsuka draugų iš miško. Vienais metais stirnos ir briedžiai apgraužė naujai pasodintą tujų gyvatvorę, tad dabar mažesni medeliai saugiai aptveriame specialiu plastikiniu tinklu.

Sumaniai išnaudojama buvusio tvarto zona. Tarp išlikusių pamatų „pažaidimui“, pasak pašnekovo, kelis metus pasodino bulvių – paprastų, parduotuvėje pirktų. „Šioje vietoje žemė tokia derlinga, kad po kiekvienu keru užderėjo dešimt ir daugiau bulvių, o gumbai užaugo dviejų kumščių dydžio“, – įspūdžiais dalijosi Juozas.

Daržo zonoje stovi šiltnamiukas pomidorams ir agurkams, sukastos kelios daržo lysvės. Pašnekovas šypsosi: visos šeimininkės žino, kad pirmiausia reikia auginti svogūnų, krapų, česnakų, salotų, ridikėlių – tokių daržovių, kurių nuolat turi būti po ranka, kad nereikėtų parduotuvėje pirkti.

Gražieji sodybos augalai

Ne kiekvienas galime pasidžiaugti kieme augančiu šimtamečiu medžiu. O štai sodybos aplinkoje jų net keli. Jau ne vieną šimtmetį skaičiuoja prie senosios daržinės įsitaisęs didžiulis uosis, kiek atokiau, už kūdros, einant link Kretuono ežero, stūkso apie 400 metų senumo ąžuolas. Dar vienas panašaus amžiaus senolis auga netoli kaimo.

Ir naujiesiems savininkams norisi palikti savą pėdsaką sodyboje, todėl pasodino retesnių augalų: tulpmedį, raudonalapį lazdyną, cidoniją, gyvatšakę eglę ir berželį, po svyrantį ir kultūrinį maumedį. „Norime šiek tiek toliau nuo namo, arčiau kūdros įkurti retesnių medžių parkelį“, – svajone pasidalijo pašnekovas.

Valant kūdrą, iš dugno buvo iškelta daug akmenų. „Juos supylė į kalvelę, į tarpus pripylėme žemės ir žmona pasodino gražių dekoratyvinių augalų, krūmelių. Gavosi žaliuojantis ir žydintis akmenų kalnelis, – džiaugėsi šeimininkas. Šiame krašte tokių dažnai pamatytumėte, nes vietovė labai akmenuota ir žmonės žemės rieduliais puošia savo aplinką.“

Jis girdėjo vienius gyventojus pasakojant, kad seniau žvejyba ežere vertęsi gyventojai žiemą išsiruošdavo į poledinę žūklę, o artimieji galėjo juos nuo aukštumėlės matyti, nes kūdros pakrantė ir atstumas link ežero nebuvo apaugę medžiais. Dabar šioje vietoje daugiausia ošia didžiuliai beržai, tarp jų ir jau minėtas keturis šimtmečius skaičiuojantis ąžuolas.

„Vasarą šiame kaime labai gražu, tik uodų daug. Pelkėtose vietose įsikūrę bebrai, tad uodams veistis ši aplinka labai palanki. Užtat širdį džiugina baltosios gervės ir kiti paukščiai, atskrendantys į įžuvintą kūdrą. O sodyboje gyvena šikšnosparnių, atšliaužia ir žalčių, rūsyje žiemą apsigyvena tritonai, tokie nedideli driežiukai. Pas mus gyvenimas verda“, – kaimo teikiamais smagumais džiaugėsi vyras.

Jis paatviravo, kad ne visada gyveno sėsliai. Studijuodamas paskutiniame kurse zootechniko praktiką atliko Jurbarko rajone – tai buvo pirmoji darbovietė. Po tarnybos sovietinėje armijoje atvažiavo dirbti į Jurbarko žemės ūkio valdybą, vėliau gavo pasiūlymą Švenčionių rajono žemės ūkio valdyboje – taip ir persikėlė į šį kraštą.

Sakoma, kad lietuviai sėslūs žmonės, tačiau apie pašnekovą to pasakyti negalėtume. Ilgainiui likimas šeimą nuvedė į Šalčininkų kraštą, dar vėliau ji persikraustė į sostinę. „Yra tokia keturių dėmenų taisyklė: įgimtas intelektas, įgytas intelektas, kitų žmonių pagalba ir palanki situacija. Pagal šią taisyklę man visą laiką sekėsi“, – gyvenimo vingius į lakonišką, bet taiklią formulę sudėjo pašnekovas.

Šeimos archyvo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.