Sertifikuotų riešinių mezgėja Jolanta Gečienė

„Šeimoje mezgė tiek mama, tiek močiutė, tik mama labai norėjo išmokti nerti vąšeliu, tačiau taip ir neišmoko. Pamenu nuvažiuodavau pas močiutę į Raseinius, susėsdavome tokioj lovoj fanerinėj, ji sakydavo: „Aš dabar megsiu, tu man netrukdyk“, o prisimenu, žiūriu ir galvoju, kaip aš norėčiau irgi pamegzti, nes tada jau mokėjau. Ji važiuodavo į turgų, veždavo vyriškas, moteriškas ir vaikiškas pačios megztas kepures. Iškaulijau ir mane, kad išmokytų, tai buvau išmokusi vaikiškas kepurytes megzti. Visko ji mane buvo išmokiusi, kaip taisyklingai padaryti“, – prisimena J. Gečienė.

Įvairūs rankdarbiai moterį lydi visą gyvenimą. Ji yra rišusi šiaudų sodus, paukščius, neria vąšeliu, įvairiomis technikomis siuvinėja ir mezga, tačiau labiausiai prie širdies liko mezgimas virbalais ir būtent riešinės. Labiausiai J. Gečienę sužavėjo karoliukų suvėrimas. Ji prisimena, kaip pačioje kūrybinio kelio pradžioje Palangoje sutiko vieną tautodailininkę iš Šiaulių, iš kurios bandė sužinoti karoliukų vėrimo paslaptis. Nors prireikė šiek tiek laiko ir eksperimentų, tačiau šiandien, kaip pati moteris juokiasi, megzti riešines ji gali užsimerkusi.

2009 m. Jolantos Gečienės mezgamos riešinės sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas.

„Riešinės yra tradicinis mūsų tautinio kostiumo elementas, aišku, visada ieškau naujų raštų ir noriu sukurti savo, nes tais laikais jų raštai buvo labai paprasti, minimalistiniai. Dabar dažniausiai mezgami didesni ir įmantresni raštai. Tai dažnai kažką pati sugalvoju ir savo pridedu. Vieną kartą dalyvavau Žemės ūkio ministerijos konkurse, aš tų riešinių nebeturiu, nes esu padariusi savo gyvenime tik trejas tokias, bet buvo nurodytos trys sąlygos, pagal kurias reikėjo numegzti riešines. Už šias riešines gavau apdovanojimą. Tai taip ir kuriu, braižau, piešiu. Suverti vienos spalvos karoliukus yra lengva, bet suverti skirtingų spalvų – daug sudėtingiau, padarius klaidą, turi ardyti ir viską verti iš naujo, nes visai riešinei karoliukus susiveri iš karto. Labai įdomu stebėti kūrybinį procesą, kai pradeda dėliotis vaizdas“, – su savo kūryba supažindina J. Gečienė.

Jolantą Gečienę galima sutikti Kelmėje vykstančiuose Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose, kur ji moko mezgimo bei siuvinėjimo subtilybių. Savo ilgametę mezgimo patirtį ir visas paslaptis moteris yra perdavusi vienai iš dukrų. Kadangi dirba mokykloje, pastebi, kad tarp mokinių šis amatas nėra populiarus. Kartą surengusi ten parodą, pasiūlė susidomėjusiems kreiptis dėl mezgimo pamokų, tačiau nė vieno norinčio nesulaukė. Nors tarp vyresniųjų – gimnazistų – yra rankdarbiais, nėriniais, mezgimu užsiimančių, tačiau nė vienas nepasirinko megzti riešinių. Galbūt dėl to, kad jos reikalauja kruopštumo ir laiko, o visiems šiais laikais norisi greitų rezultatų. J. Gečienė teigia, kad jau įgudusios rankos riešines gali numegzti per dvi dienas, jeigu tam skiria visą dieną – nuo ryto iki vakaro, bet dažniausiai porą numegzti užtrunka tris dienas, o jeigu raštas įmantresnis, gali prireikti ir daugiau laiko. Per metus moteris numezga šimtą ir daugiau riešinių porų. „Čia yra mano pomėgis, aš niekada atsisėdusi nežiūriu televizoriaus neatitraukdama akių, visada tuo pačiu metu mezgu“, – teigia Jolanta.

Daug parodų moteris nerengia, tačiau retkarčiais dalyvauja mugėse. „Per 40 metų, gal surengiau 4–5 asmenines parodas. Žinoma, kai Kelmės kultūros centras organizuodavo tautodailės parodas prieš miesto šventę, tai taip pat nunešdavau savo darbus. Dalyvauju mugėse, prekės sulaukia daug susidomėjimo. Dabar kai nuvažiuoju, pasitaiko, kad tik aš viena arba dar viena prekiautoja būname su riešinėmis, žinoma, aš ir kitus savo gaminius vežuosi, bet daugiausiai vietos užima riešinės. Man labai patinka prekiauti Kretingoje, ten daug susidomėjusių, perkančių, užsisakančių žmonių. Nors ir atsiranda norinčių, tačiau iš rankų darbų niekada pragyventi negalėsiu“, – pasakoja kūrėja.

Dėl užsakymų su žmonėmis J. Gečienė susitaria asmeniškai, telefonu ar mugėse. Jie atveža siūlus, mezgėja juos išmatuoja ir mezga, o vėliau išsiunčia ar, vykdama į muges, kartu nuveža ir užsakymus. Jolanta sulaukia užsakymų ir iš kitų miestų.

Jolanta Gečienė išduoda, kad jos spintoje visi drabužiai megzti: „Aš labai mėgstu šilumą žiemos laikotarpiu, turiu daug suknelių. Daug drabužių atiduodu, nieko neišmetu, galvoju, dar kas nors panešios. Kadangi daug mezginių iš vilnos, jų skalbimo mašinoje paprasta programa skalbti negali. Būtinai reikia vilnos programa arba rankų programa skalbti, bent jau aš taip skalbiu. Kiti, girdėjau, skalbia rankomis, bet tada išdžiovinti daug sunkiau. Tokius drabužius laikant reikia dažnai peržiūrėti arba uždėti specialius maišus rūbams, vėdinti, nes tokie drabužiai gali greitai sukandėti, tačiau prižiūrimi tarnauja tikrai labai ilgai. Seniau ardydavau senus mezginius, bet dabar nieko nebeardau, įsigyju naujų siūlų. Jų turiu daug, bet nemėtau jei ir atlieka, randu kur juos panaudoti“.

Moteris prisimena, kad jau 9 klasėje pradėjo megztis drabužius. Buvo nusimezgusi paltą, kelnes, megztinių, net maudymosi kostiumėlį. Jolanta pastebi, kad megzti drabužiai dabar vėl itin populiarūs. Nors pagrindiniu pomėgiu išlieka mezgimas, be jo moteris mėgsta keliauti, skaityti knygas, lanko „zumba“, išbando kitus rankdarbius ir amatus.

Nors kuria tautinio drabužio detalę, tačiau pati tautinių drabužių neturi: „Tautinių drabužių neturiu, bet turiu tuos baltiškus, kuriuos taip pat pati pasisiuvau. Lankiau kursus, kuriuose turėjau galimybę pasisiūti šituos rūbus. Per kursus nusirišau juostas, iš žalvario pasidariau apyrankes, sagę, tik viską reikia užbaigti“, – pasakoja Jolanta Gečienė.

Viktorija MĖČAJŪTĖ / „Bičiulis“

Autorės ir Jolantos Gečienės nuotr.