Skirtingos ūkio šakos gelbsti viena kitą

Jaunam įkurti ūkį – nelengva

Ūkininkauti Benas pradėjo vos dvidešimt dvejų. Kaip pats sako, neturėdamas beveik nieko. Gelbėjo tik drąsa ir jaunatviškas maksimalizmas.

Baigęs Užvenčio Šatrijos Raganos gimnaziją vaikinas studijavo agroverslo technologijas Kauno kolegijoje. Tuo pačiu metu dirbo ir šiltnamius gaminančioje įmonėje. Regis, nieko netrūko. Baigęs studijas galėjo likti mieste. Tokį sprendimą būtų palaikiusi ir mama Regina Širiakova, gyvenusi iš nedidelio ūkelio.

Tačiau sūnus nusprendė grįžti į Užventį. Mama džiaugėsi, bet drauge ir baiminosi. Kaip ūkininkauti nieko neturint?

Benas nusipirko kelis pirmuosius hektarus žemės ir 18 telyčaičių. Šiandien Kelmės rajono ūkininkų sąjungai vadovaujantis užventiškis sako, jog jo ūkio pradžia buvo sunki, bet dar įmanoma. Dar gavo nusipirkti ir išsinuomoti šiek tiek žemės. Po truputį ūkis išsiplėtė iki šimto hektarų. Dalis šios žemės – jau sava. Kita nuomojama.

Šiandien pradedantiems ūkininkauti – dar sunkiau. Ūkių mažėja, bet jie stambėja. Smulkesniųjų ūkininkų žemę superka stambesnieji, nes gali pasiūlyti didesnę kainą. Yra kas atsisako ūkininkavimo. Bet, norėdamas nupirkti visą ūkį, privalai pakloti apie pusę milijono. Koks bankas jaunam žmogui duos tokią paskolą?

Todėl ir B. Širiakovas savo ūkį plėtė po truputį. Iš aštuoniolikos telyčaičių per beveik šešerius ūkininkavimo metus priaugo 90 galvijų. „Veršelių neparduodu. Iš telyčaičių išauga piendavės karvės, iš jautukų – mėsiniai galvijai“, – pasakoja Benas.

Planuose – nauja ferma

Melžiamas karves jaunas ūkininkas laiko sename tvarte. Vasarą gano pievoje. Iš šimto hektarų valdomos žemės 70 skiria ganykloms ir pievoms. Pievas atsėja, tręšia mineralinėmis trąšomis. „Jeigu iš pievos metai iš metų tik imsi ir nieko jai neduosi, ir pieva tau duoti nustos. O karvėms, jeigu nori, kad duotų daug ir kokybiško pieno, reikia kokybiško pašaro. Todėl kiekvienais metais privalau pagerinti pašarų bazę“, – įsitikinęs ūkininkas.

Jo teigimu, ūkyje šiuo metu brangiausias dalykas – trąšos. Todėl atskirus ganyklų ir pievų plotus tręšia pakaitomis. Kelioms dešimtims hektarų dar gali įpirkti trąšas.

Dirbamą žemę, kurioje augina žieminius kviečius, miežius ir mišinius gyvulių pašarui, ūkininkas tręšia mėšlu iš savo gyvulių tvarto. Jo pakanka 30 hektarų.

Ūkininko galvijai ir vasarą, ir žiemą laikomi lauke. Svarbu, kad turėtų pastogę, gero pašaro ir vandens. „Kartais pažįstami klausia: „Kur galvijų tvartas?“ Sakau: „Neturiu“. Nereikia sužmoginti gyvulio. Jiems nešalta. Galvijai net prie 20 laipsnių šalčio voliojasi sniege, – pasakoja B. Širiakovas. – Karvėms reikia daugiau šilumos, kad neperšaltų tešmenų. Todėl noriu iki savo trisdešimtmečio pastatyti naują, patogią fermą ir išplėsti pieno ūkį. Jei nepavyks, parduosiu karves.“

Šiuo metu pienininkystė nėra labai pelninga ūkio šaka. Bet ir ne nuostolinga. Benas priklauso tų smulkiųjų pienininkystės ūkių grupei. Pieną parduoda kooperatyvui. Gauna po 25 centus už kilogramą. Tai bazinė kaina. Prie jos dar pridedama už gerą kokybę: riebumą, švarumą ir kitus rodiklius.

Šiuo metu ūkininkas karves melžia pats. Šiek tiek padeda mama ir kaimynė. Anksčiau samdė melžėją. Buvusi gera, sąžininga darbuotoja. Bet išėjo dirbti pas kitą ūkininką, kuris pasiūlė didesnį užmokestį. Benas sakė negalėjęs mokėti atlyginimo už visą etatą, nes ir darbo nebuvo visai dienai.

„Užventyje nelengva rasti gerų darbuotojų. Didelę dalį gyventojų sudaro pensininkai. Kai kurie nenori ir negeba dirbti. Net mėšlą mesdami sulanksto arba sulaužo šakes. Geresnius sąžiningesnius tuoj pat išgraibsto ūkininkai ir kiti darbdaviai. Gudresni, nagingesni žmonės nenori prisirišti prie pastovaus darbo. Jie tiesiog teikia paslaugas. „Yra toks žmogus baigęs tik dešimt klasių. Bet kur jį mesi, ten tiks. Visus darbus moka. Labai nagingas. Bet nenori būti samdomu. Atlieka darbą, paima už jį pinigus – iš to ir gyvena“, – Užvenčio realijas dėsto Benas.

Grūdus parduoda tiesiai iš kombaino

Šiemetinė vasara buvo nebloga augalininkyste užsiimantiems ūkininkams. Benas taip pat kūlė po 6 – 7 tonas iš hektaro. Grūdus pardavė tiesiai iš kombaino. Nes neturi nei džiovyklos, nei angarų grūdus laikyti. Kai turi tiek mažai dirbamos žemės, nereikia pastatų. Neapsimoka ir nebūtų iš ko juos statyti.

„Gavau gerą kainą, po 200 – 220 eurų už toną“, – džiaugiasi ūkininkas, įrodęs, jog galima pragyventi ir iš nedidelio ūkio, jeigu sumaniai tvarkaisi.

Žinoma, neturint savos technikos, per derliaus nuėmimo darbymetį sudėtinga laiku atlikti visus darbus. Benas samdo įmonės, kurioje ir pats trejetą metų darbavosi prie kombaino vairo, techniką. Turi šiokią tokią privilegiją techniką gauti anksčiau.

2025 –ųjų vasara nebuvo tokia dosni. Tačiau mažas pajamas iš grūdų amortizavo pienininkystė.

Ateinantis grūdų derliaus sezonas taip pat gali būti ne toks pelningas. Mat, ruduo buvo pernelyg drėgnas. Kai kuriuos pasėlius ūkininkas nukėlė į pavasarį. O vasarinės kultūros duoda mažesnį derlių. Bet tikisi, jog mažesnes pajamas amortizuos kitos ūkio šakos – pienas ar parduodama galvijų mėsa. „Ūkiui padeda kelių rūšių pajamos, – įsitikinęs B. Širiakovas. – Vienos šakos nuostolius uždengia kitos šakos pajamos. Nes nebūna taip, kad tais pačiais metais visos ūkio šakos būtų nuostolingos.“

Regina MUSNECKIENĖ / „Šiaulių kraštas“