Sodo paunksmėje gyvenimas oresnis

„Vien iš atlyginimų namo tikrai nebūtume apšiltinę, atnaujinę, – tikina Alma ir Vytautas Okockiai. – Ant kojų atsistojome pradėję perdirbti savo sodo vaisius ir uogas.“

„Smagi, skani sritis, padedanti gyventi oriai“, – taip savo verslą – uogų ir vaisių auginimą bei gardumynų iš jų gaminimą apibūdina Raseinių rajono Girkalnio miestelio gyventojai Alma ir Vytautas Okockiai. Sutuoktinių produkcija daugeliui vartotojų atrodo kaip mažas stebuklas ar meno kūrinys, į kurį įdėta daug meilės, išmonės, bet kuris nepraradęs tikrumo bei paprastumo žavesio, – ji ir daili, ir gardi, ir sveika, netikėtos sudėties. Iš ko gimė šis šeimos verslas? Pirmiausia – iš svajonės puoselėti sodą, valgyti kuo įvairesnių uogų, vaisių bei iš baimės likti be pragyvenimo šaltinio. Prireikė ir labai daug ištvermės, atkaklumo siekiant tikslo, mat, pasak sutuoktinių, valstybės deklaruojama parama smulkiajam verslui – visiškai neprieinama.

„Nėra padėties be išeities“ „Turime įvairių vaismedžių, uogakrūmių, tačiau po nedaug, mat mūsų tikslas – parduoti ne žaliavą, o koncentruotą produktą. Milijonų nesukrauname, bet į kišenę vis tiek įkrenta“, – aiškina V. Okockis. Ūkis registruotas jo vardu. Vyras su žmona Alma ketvirtus metus perdirba savo sodo gėrybes: sodybos ceche šaldo bei džiovina uogas, slegia obuolių sūrius, gamina obuolių traškučius ir aviečių tyrės trapučius, verda vyšnių ir aviečių džemus, sirupus, įvairius pagardus, uogie­nes. „Viską darome dviese, – šypsosi A. Okockienė. – Skinant uogas talkina apylinkės vaikai. Ir mums pagalba, ir jiems uždarbis... Suaugusių pagalbininkų sunku rasti – kaimas tuštėja.“ Cechas įrengtas buvusiame šeimos ūkiniame pastate. „Anksčiau čia mūkė karvė, kriuksėjo kiaulės“, – šypsosi sutuoktiniai – Raseinių miesto Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos matematikos mokytojas V. Okockis ir Girkalnio degalinės buhalterė A. Okockienė. Jų veidai pernelyg neapsiniaukia pasakojant apie absurdus, su kuriais teko ir tenka susidurti tikintis valstybės deklaruojamos paramos smulkiajam verslui vystyti. Nesklandumai liko praeityje, jie išmokė pasikliauti tik savo jėgomis, kai likimas bando parklupdyti. Užtai dabar Vytautas ir Alma gali patvirtinti: „Nėra padėties be išeities! Žmogus, galvojantis, jog išeities nėra, papildo išmaldos prašančiųjų gretas.“

Žvilgsnis į praeitį V. Okockis, 1993 metais dirbdamas Girkalnio pagrindinės mokyklos direktoriumi, pasijuto bejėgis iš algos išmaitinti šeimą. „Dukra ir sūnus buvo maži, juos auginau“, – į tą laiką grįžta A. Okockienė. „Gavęs pasiūlymą dirbti Girkalnio kiaulių komplekso skerdyklos cecho viršininku, neabejodamas sutikau – alga dvigubai didesnė nei mokyklos direktoriaus. Atiduodavau širdį pedagogikai, o grašius gaudavau“, – prisimena V. Okockis. Ir jo žmona komplekse įsidarbino – buhaltere. Sutuoktiniai, akis į akis susidurdami su atvejais, kai įmonėms bankrutuojant ar uždarant mokyklas žmonės netenka darbo, susimąstė: „Ir Girkalnio kiaulių kompleksas gali bankrutuoti. Bankrutuos – liksime be pragyvenimo šaltinio. Sodas – štai ko niekas negali atimti, štai kas negali bankrutuoti!“ Mieste – Klaipėdoje – užaugusį V. Okockį sodas viliojo ir kaip hobis. „Su žmona, užaugusia Girkalnyje, svajojome įveisti didelį vyšnių sodą. Man nuo mažens vyšnios, trešnės – skaniausios uogos, – prisiminimus tęsia Vytautas. – Kad susigrąžinta bei paveldėta žemė nebūtų tuščia, norėjome sodinti uogas, kurios mums patinka, ketindami dalį jų realizuoti. Todėl įnikome domėtis sodais.“

Sodininkystės pradmenys – lenkiški „Šilauogių sodinukus 1999 metais atsivežiau iš Varšuvos ir Liublino, avietes – iš Liublino. Kai pirmą kartą nuvykome į Lenkiją, nustebome, susipažinę su tenykšte sodininkyste. Skirtingai nei Lietuvoje, ten valstybė rūpinasi sodininkais, gausu gerų augalų apsaugos priemonių, atitinkamos literatūros, soduose – laistymo sistemos, sodininkai apsirūpinę technika. Kokius uogakrūmių, vaisių daigus telefonu Lenkijoje užsisakome, tokius ir gauname. Lietuvoje kartais nusiperki vienos veislės augalą, o užauga kitos“, – Lenkijos sodininkystę giria V. Okockis. A. ir V. Okockiai Lietuvoje vieni pirmųjų įsiveisė šilauogių. Iš pradžių sunkiai sekėsi jas realizuoti – retas žmogus žinojo, kokios tai uogos. Sutuoktinių svajonė įveisti vyšnių sodą nevirto tikrove. Mat, kai susiruošė pirkti sodinukų, krito šių uogų supirkimo kainos. Supirkėjai už litrą vyšnių uogų – be kauliukų! – litą tedavė. Atsisakyti idėjos turėti vyšnyną ragino ir vienas Raseinių rajono sodininkas. Jis Almai ir Vytautui įsiūlė iš jo įsigyti juodųjų serbentų ūglių, tikindamas, jog serbentynas garantuos geras pajamas. Daugelis žmonių tuo tikėjo, bet apsiriko.

Žalios uogos tapo nuostolingos A. ir V. Okockiai buvo priversti 3,5 hektaro serbentyną sunaikinti, kai supirkėjai už litrą juodųjų serbentų mokėjo litą, paskui – pusę lito. Priskinti kombainu litrą serbentų atsiėjo pusę lito, tiek grįždavo pardavus uogas supirkėjams... Ir turguje realizuoti serbentus darėsi vis sunkiau. „Būdavo, prieš 15 metų į Kauno Žaliakalnio turgų nuvežu 500 kg juodųjų serbentų ir tuščias grįžtu – žmonės pirkdavo ne po 2–3 litrus, o kibirais, dėžėmis, norėdami išsivirti uogienės“, – prisimena V. Okockis. Pasak jo, vėliau turguje sparčiai mažėjo ir pirkėjų, ir perkančiųjų po daug serbentų, kitų uogų. Taip atsitiko todėl, kad Lietuvoje mažėjo gyventojų, pirkėjus persiviliojo didieji prekybos centrai, vis daugiau vyresnės kartos žmonių nustojo virti uogienes – kas jas valgys, jei vaikai, anūkai išgužėję svetur, be to, vargas turgų pasiekti.

Įstatymai tarnauja perpardavinėtojams Dar viena aplinkybė, privertusi sutuoktinius perdirbti uogas ir obuolius, – viešieji pirkimai. Kai juos laimi pasiūliusieji mažiausią kainą, ar už tiek įsigyti produktai bus kokybiškesni nei brangesnieji, retoriškai klausia V. Okockis. Sutuoktinių užaugintomis sodo gėrybėmis nebegali mėgautis Raseinių rajono Blinstrubiškio senelių namų gyventojai bei mokyklų, vaikų darželių ugdytiniai ne vien dėl viešųjų pirkimų. Pasikeitus įstatymams, ūkininkas į panašias įstaigas gali pristatyti tik kelių rūšių produkciją. Tad ir iš A. ir V. Okockių imta reikalauti, kad jie tiektų ne vien uogas – dar ir bulves, daržoves. „Paskui stebimasi, kodėl vaikai nevalgo vaisių, uogų... Kai tokia tvarka, niekada mokyklose, darželiuose vaikų nepasieks kokybiška ūkininkų produkcija“, – pastebi V. Okockis.

Almos ir Vytauto Okockių ūkio produkcija – džemai, uogienės, traškučiai, trapučiai, obuolių sūriai, sirupai, pagardai.

Džemą išvirti sunkiau nei uogienę Girkalnio kiaulių kompleksas bankrutavo... A. ir V. Okockių žemėje 1,2 ha užima avietės, 28 a – juodieji saldžios veislės serbentai (sunaikintieji buvo rūgštūs), 6 a – agrastai, taip pat auga 450 krūmų šilauogių, 15 medžių vyšnių, šiek tiek obelų, daugiausia – `Auksio` veislės. Sutuoktiniai ją labai vertina: „`Auksyje` geriausiai subalansuota cukraus ir rūgščių pusiausvyra, todėl traškučiai skanesni nei pagamintieji iš kitų veislių obuolių, netamsėja.“ Obuolių traškučius, kaip ir kitą produkciją, Alma ir Vytautas gamina savo rankomis: obuolius plauna, išgremžia sėklynus, griežinėliais supjausto, juos, kaip ir uogas ar jų tyrę, paskleidžia džiūti arba sudeda į indus šalti, verda džemus, uogienes ir t. t. Tad ne veltui jų produkcijos etiketėje parašyta „Rankų darbo“. Vienintelis darbštuolių pagalbininkas – Prancūzijoje įsigytas įrenginys, iš uogų pašalinantis sėklas. Jei ne jis, sunkiau būtų išvirti aviečių ir vyšnių džemus. „Džemas – tai koncentruota uogų masė be kietųjų dalelių: žievelių, kauliukų ar sėklelių“, – primena V. Okockis. Pasak jo, pramoninė gamyba sugadino džemų įvaizdį. Džemą išvirti sunkiau nei uogienę, mat reikia tiksliai nustatyt cukraus ir pektino santykį. Be to, dar kitaip suklydus verdant vyšnių ar aviečių džemą, jis bus ne raudonas, o rudas.

Gera prekė rado pirkėją „Tik šilauoges stengiamės realizuoti šviežias. Kitas uogas ir vaisius perdirbame“, – sako sutuoktiniai. Dalį šilauogių perdirbti juos privertė aplinkybės. Kauniškis restoranas paprašė pagaminti pagardų prie žvėrienos patiekalų. A. ir V. Okockiai „Šilauogių pikantišką uogienę“ sukūrė į verdamas uogas įdėję karčiųjų pipirų, gvazdikėlių, laurų lapų, muskatų riešutų, truputį cinamono. Nė vienas prieskonis nevyrauja, visi padeda išryškinti šilauogių skonį. „Sunkiausia – produkciją realizuoti. Gaminti visi mokame...“ – pastebi V. Okockis. Šaldytas uogas bei jų šaldytą tyrę sutuoktiniai tiekia restoranams bei prekybos tinklui. Džemus, uogienes, obuolių traškučius, aviečių trapučius, obuolių sūrius kiekvieną šeštadienį veža į Ūkininkų turgelį Kauno senamiestyje. Kai kartą nenuvežė, nespėjo atsiliepinėti į telefono skambučius. Pirkėjai klausė: „Kur dingote? Ar dar prekiausite?“ Pasak sutuoktinių, šis turgus – vieta, kur galima įsigyti įvairaus natūralaus maisto. Antai jie indelį, kuriame telpa 255 g vyšnių džemo, parduoda už 1,5 Euro, tiek pat aviečių uogienės – už 1,20 Euro.

Vitaminų ir mineralinių medžiagų bombos Almos ir Vytauto gaminti trapučiai – vitaminų bomba. Tai džiovinta aviečių tyrė. Sutuoktinių džemai, uogienės taip pat išlaikę daug mineralų, vitaminų, mat verdami trumpai, įdedant pektino, kad sutirštėtų. Šiukštu, į gaminius jie nededa konservantų bei produkciją atpiginančių skoniklių, kurie vandenį paverčia „uogiene“ ar „džemu“. Alma ir Vytautas į verdamus džemus ir uogienes vietoje citrinų rūgšties pila citrinų sulčių. Sutuoktinių gamybos aviečių uogienės – su imbieru arba miško šermukšniais, liepžiedžiais, mėtomis, o obuolių sūriai – trejopi: vieni verdami tik iš obuolių, antri – į juos įmaišant juodųjų serbentų ir aviečių, treti – įmaišant obuolių traškučių. Pirkėjai A. ir V. Okockių obuolių sūrius, traškučius, trapučius siunčia giminaičiams į užsienius. Dvi įmonės paprašė, kad sutuoktiniai jų darbuotojams suruoštų kalėdines dovanėles – savo ūkio gardumynų rinkinukus.

Paramos sąlygos užmuša norą A. ir V. Okockiai cechą įsirengė savo lėšomis. Parama jam nebuvo suteikta. Parama cecho šaldikliui įsigyti nesuteikta todėl, kad dėl gamtinių aplinkybių nespėta tais pačiais metais išplėsti sodą. Kai po kelerių metų sutuoktiniai kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prašydami paramos traktoriui įsigyti, išgirdo, jog jos negaus, nes pakliuvo į juodąjį sąrašą, juk anąkart neįvykdė paramos gavimo sąlygų – laiku neišplėtė sodo. Agentūra atsisakė skirti paramą žoliapjovei įsigyti argumentuodama tuo, kad ja turbūt bus pjaunama visa sodybos žolė – ne tik želiančioji tarp šilauogių ar serbentų krūmų. Kad nereikėtų aviečių stiebų deginti, V. Okockis kreipėsi paramos smulkintuvui pirkti. „Parama neskiriama atliekų tvarkymo įrangai įsigyti!“ – agentūroje išgirdo Vytautas. „Atrėžiau, jog kombainams įsigyti duodama parama, nors jie smulkina atliekas – šiaudus“, – mena ūkininkaujantis mokytojas. Pasak jo, absurdiška toji paramų sistema: „Sąlygos pasinaudoti parama tokios, kad pragaišina norą ką nors daryti. Nežinia, kam tokios sąlygos pritaikytos, – tikrai ne smulkiesiems ūkiams, nors valstybė deklaruoja, jog juos remia.“ Pasak sutuoktinių, ar ne absurdiška, kad ekologiniai ūkiai išmokas gauna už žemę, o ne už produkciją. Jos dažnu atveju nė nėra.

Pasijuto tvirčiau A. ir V. Okockiai nesupranta, kodėl jie, norėdami gauti paramą, verčiami plėsti ūkį. Jei išplės, nespėdami jame suktis bus priversti mesti darbą mokykloje, degalinėje. Ar metę galės gyventi oriai vien iš ūkio? Dabar, kai sudeda lėšas, gautas už ūkio produkciją, ir atlyginimus, gali oriai gyventi: aplanko teatrus, kitas šalis, gyvenamąjį namą gražiai atsinaujino, įstengia sūnų ir dukrą ant kojų pastatyti. Biologiją baigusi dukra Vaiva ištekėjo už ispano, gyvena Madride, sūnus Vilius – informacinių technologijų doktorantas. Madride vykusiose Vaivos ir Chulijo vestuvėse svečiai – jų buvo 120 – žavėjosi dovanų gavę po stiklainiuką, kurio etiketė skelbė, jog tai jaunųjų meilės uogienė su mėtomis. Vytautas, paklaustas, koks darbas sunkesnis, mielesnis – mokytojo ar ūkininko, sako, jog abu turi minusų ir pliusų. Pirmoje vietoje jam – mokytojavimas, deja, sunku kiekvieną mokinį dėmesiu apdalyti, kai klasėje – 30 ugdytinių. Ėmus perdirbti uogas, mažiau laisvo laiko. Neseniai sutuoktiniai pasisodino desertinių šermukšnių. Priesmėlio žemė betonu buvo virtusi, teko grąžtą telktis ir į duobes begalę vandens supilti. Laimė, kažin kas apšvietė protą šįmet šulinį laukuose išsikasti – uogas nuo pavymui atsėlinusios sausros apginti. „Tvirtesnis jautiesi, savo verslą turėdamas“, – sako Alma ir Vytautas Okockiai.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.