Sodyba tapo garsios tylos observatorija

 „Mokslas daug įdomesnis už fantaziją“, – tvirtina Gailiakaimyje (Josvainių sen., Kėdainių r.) observatoriją įkūręs Simas  Šatkauskas. Astronomija yra jo aistra, laisvalaikis ir gyvenimo būdas – sodyboje  rengia mokslo populiarinimo renginius, vyksta į mokyklas, žada dalyvauti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos  rengiamoje akcijoje „Atviros dienos kaime“.

Apsiniaukęs dangus – ne kliūtis

Pasak S.Šatkausko, nebūtina laukti nakties. Ant elektroninio teleskopo objektyvo uždėjus specialų šviesos filtrą, net vidurdienį galima pažvelgti į ryškiausią visatos žvaigždę – Saulę – ir jos paviršiuje stebėti liepsnos liežuvius, dėmes. Apsiniaukęs dangus? Žvilgsniui į visatą tai nėra kliūtis.

Pasitelkdamas įvairius vaizdo duomenų išteklius ir technologijas, Simas savo edukacijose kviečia skrosti beorę erdvę šviesos greičiu, pajusti atstumus ir proporcijas, kosmoso alsavimą. Jis tvirtina: „Netiesa, kad nesame susiję su kosmosu. Esame padaryti iš tų pačių kosmoso dulkių.“ Ir šią poetinę interpretaciją, kad esame žvaigždžių vaikai, pagrindžia mokslu.

Užfiksavo įdomių dalykų

Laisvalaikiu jis ypač mėgsta stebėti supernovas: kaip jos užsižiebia ir kaip keičia spalvą – iš to gali suprasti, kokia paviršiaus temperatūra. „Kai stebiu ir fotografuoju, tai savotiška meditacija“, – sako S. Šatkauskas, pasvarstantis, kad gal kada nors jo žinios ir nuotraukos suguls į mokslo populiarinimo knygą. Jam teko užfiksuoti įdomių dalykų. Simas tikina, kad prieš porą metų galbūt užfiksavo neatpažintus skraidančius objektus (NSO). Tai nutiko stebint, kaip Venera palenda po Mėnuliu, o po pustrečios valandos vėl pasirodo jos kraštelis. Peržiūrėdamas įrašą pastebėjo praskrendantį šviesuliuką, lygiai po pusės minutės – kitą, tokiu pat laiko intervalu – trečią... „Tai negali būti lėktuvas ar dronas. Tai gali būti tik palydovai. Tačiau pasižiūrėjus į palydovų duomenų bazę, pagal įvestas koordinates palydovų nebuvo. Daugiau niekas čia negali skristi. Vadinasi,  NSO“, – komentuoja vyras, demonstruodamas įrašą. Astronomijos populiarintojas galėjo iškart kreiptis į ekspertus, kurie gliaudo tokias mįsles. Neabejoja, kad paaiškinimas būtų surastas, tačiau nutarė: tegul lieka intriga.

Konstruoja teleskopus

Simas astronomų mėgėjų bendruomenę skirsto pagal domėjimosi prioritetus. Labiausiai yra susitelkę į teleskopus, šiuos įrenginius jie gamina patys. Vilniaus r. Slabados kaime gyvenantis Henrikas Selevičius neretai  mokslininkų kviečiamas atnaujinti teleskopus, yra remontavęs Molėtų observatorijos 20 t svorio teleskopą. Per savo gyvenimą šis žmogus savo rankomis sukonstravo 29 teleskopus. Iš jų naujausias ir pats įspūdingiausias konstruotas dvejus metus. Jo veidrodžio skersmuo siekia 76 cm, visas dangaus stebėjimo įrenginys sveria 220 kg ir yra 3 m aukščio. Kito tokio mėgėjo rankomis pagaminto teleskopo nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Astronomas mėgėjas  talkina mokslui stebėdamas dangų, yra atradęs naują žvaigždę, kuriai oficialiai suteiktas Sielewicz1 vardas.

Rengiasi dalyvauti akcijoje

S. Šatkauskas rengia mokslo populiarinimo renginius sodyboje, vyksta į mokyklas. Yra suskaičiavęs, kad jo edukacijose iš viso dalyvavo jau 50 tūkst. moksleivių! Uždegančio entuziazmo lietuvis savo pasakojimu sugeba sudominti kiekvieną ir nevengia diskutuoti bet kuria tema, ar tai būtų NSO, ar plokščios Žemės bei panašios teorijos. Vidos ir Simo Šatkauskų sodyba turi įdomų pavadinimą – „Garsios tylos observatorija“. Kaip ir dešimtys kitų regionuose veiklą vykdančių subjektų, ši sodyba ruošiasi dalyvauti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) organizuojamoje akcijoje „Atviros dienos kaime“. Rugsėjo 10–11 d. lankytojai kviečiami išmėginti elektroninį teleskopą ir jo galimybes, dalyvauti nuo prasto oro nepriklausomoje programoje.

Kviečia į sąskrydžius

Sodybos rugsėjo mėnesio svarbių renginių tvarkaraštyje LKTA akcija ne vienintelis artėjantis įvykis. Kitas renginys susijęs su artėjančiu rudens lygiadieniu. Pasigesdamas anksčiau Molėtų observatorijos organizuotų renginių astronomams mėgėjams, S. Šatkauskas nutarė užpildyti šią spragą ir burti mėgėjų bendruomenę. Per pavasario ir rudens lygiadienius jis kviečia bendraminčius į astronomijos sąskrydį. Pasak Simo, į juos susirenka 15–20 žmonių su savo teleskopais ir dar apie šimtą be teleskopų. Atvykęs astrofizikas pasidalija naujausia mokslo informacija, teleskopų platintojai pataria, kaip nesuklysti pasirenkant dangaus skliauto stebėjimo įrenginį. Ir, žinoma, sąskrydžių metu teleskopai darniai nukrypsta į dangų.

„Garsios tylos observatorija“ įsikūrusi ant kalvos. Ji atgręžta į šiaurinę pusę, gerai matyti Paukščių takas – mūsų galaktika.

Veikia antrus metus

„Garsios tylos observatorija“ veikia antrus metus, nors astronomiją S. Šatkauskas populiarinti ėmėsi prieš antra tiek laiko – važinėdamas po mokyklas. Politologo išsilavinimą turintis Simas tvirtina, kad visatos didybė jį visam gyvenimui užkabino dar pradinuką.

Gailiakaimyje įsigiję apie 3 ha seną sodybą su dideliu sodu, Šatkauskai iš pradžių  ūkininkavo. Laikė karvių, ožkų, gamino gurmaniškų pieno produktų, gražiai pateikdavo juos vartotojams. Naminius ledus veždavo į Vilnių užsakovams. Tačiau pastangos neatpirko lūkesčių. Vieną dieną subrendo sprendimas atsisakyti ūkininkavimo ir imtis to, kas artimiau širdžiai. Kaip atsirado sodybos vardas – kodėl „Garsios tylos observatorija“? Kiek pamąsčiusi V. Šatkauskienė, kuri yra sodybos filosofijos ir įvaizdžio kūrėja, atsako taip: „Mumyse gyvena tyla. Kai mintys nutyla... Bet gyvenimas toliau verda. Einam pasivaikščioti, garsiai šnekam.“ Tačiau šeimininkė neslepia, kad atsakymas gali būti ir gerokai buitiškesnis – apie tai, kad vasaros tyliais vakarais gali toli sklisti kaimynų keliamas triukšmas.

Klesti natūrali gamta

Iš buvusio gyvulių ūkio dabar liko tik simboliniai gyventojai – keturi ožiai. Jie karaliauja elektriniu piemeniu aptvertoje erdvioje teritorijoje. Tai sodybos gyvosios žoliapjovės, kurios ypač gerai pasidarbuoja pavasarį.  Šeimininkai žolės nešienauja – pasak Vidos, tai nereikalingos išlaidos. Prapjaunamas tik pasivaikščiojimo takelis. Jam šeimininkė suteikusi ypatingą prasmę. Tai ramybės, begalinių žingsnių į save takas. Eidamas juo aptinki lenteles su būtent tam taškui skirtais užrašais apie tylą, apmąstymus, žadinančias trumpas frazes. Savita ir šios sodybos tvarkymo filosofija. Senam sodui leidžiama laisvai senti. Džiūstančios obelys nepjaunamos. „Kam jas pjauti?“ – retoriškai klausia Vida. Jai daugiau nei šimto metų senumo sodo natūralumas yra didelė vertybė ir grožis visais metų laikais.

Autorės nuotraukos

Irma DUBOVIČIENĖ