Stambūs pieno ūkiai neišnaudoja viso potencialo

Lietuvoje pieno gamyba pamažu iš ekstensyvios pereina į intensyvią, pieno ūkiai auga, didėja primilžiai. Tačiau ūkiams stambėjant, jų savininkams iškyla nauji iššūkiai – stebėti karvių sveikatingumą, įmitimą, produktyvumą. Tai daryti plika akimi iš esmės neįmanoma, todėl tikru išsigelbėjimu tapo kompiuterinės bandų valdymo programos. Daugumai stambiųjų pieno ūkių jos – ne naujiena, tačiau specialistai teigia, kad didžiojoje dalyje jų potencialas iki galo neišnaudojamas.

Diegia naujas valdymo programas Nemažai šiuolaikinių pieno ūkių turi įdiegtas kompiuterines bandų valdymo programas, sugebančias registruoti tam tikrus fiziologinius rodiklius, kuriuos analizuojant galima panaudoti atliekant bandos valdymą, reprodukcijos kontrolę, ligų diagnostiką, profilaktiką ar gydymą. Beveik dvylika metų į kompiuterinio bandų valdymo ypatybes gilinęsis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) gydytojas doc. dr. Ramūnas Antanaitis pripažįsta – pieno ūkiams stambėjant, ūkininkams tapo tikru iššūkiu pastebėti sergančias ar rujojančias karves, užtikrinti tinkamą bandos valdymą. Vienas iš šios problemos galimų sprendimo būdų yra pasitelkti specifinių žymenų (arba kitaip gyvulių fizio­loginių rodiklių) analizę karvių bandos reprodukcijai valdyti ar sveikatingumui stebėti. Jų toli gražu ne vienas. Vieni iš dažnesnių kompiuterinių bandų valdymo programų registruojamų rodiklių yra pieno kiekis, elektrinis pieno laidumas, judėjimo aktyvumas, melžimo trukmė, pažangesnės sistemos turi galimybę registruoti kūno temperatūrą, svorį, pieno sudėtį, tinklainio turinio pH ir temperatūrą, atrajojimą, kraujo ar kitų priemaišų nustatymą piene ir kt. Naujausios sistemos gali nustatyti ir karvės įmitimą ar ištirti progesterono, ketoninių kūnų koncentraciją piene.

Trūksta žinių Registruojant šiuos rodiklius, ypač svarbu tai, kad jie fiksuojami nesukeliant gyvūnui diskomforto ar streso (neinvaziniu būdu). Kaip pavyzdį galima pateikti vienos dažnesnių ligų – ketozės diagnostiką. Veterinarijos gydytojui, norint patvirtinti šios ligos diagnozę, reikia paimti kraują ir ištirti ketoninius kūnus (betahidroksibutiratą). Pažangios kompiuterinės bandos valdymo sistemos turi funkciją, leidžiančią šį rodiklį tirti minėtu neinvaziniu metodu, nesukeliant gyvūnui diskomforto. Tačiau ūkyje naudojant bandos valdymo programą, svarbu ir mokėti minėtus rodiklius analizuoti, vertinti bei taikyti nustatant karvių sveikatingumą, užtikrinant gerovę ar reprodukciją. Būtent šių žinių, pasak R. Antanaičio, trūksta dalyje pieno ūkių, todėl investavus į brangias programas, nepanaudojamas visas jų potencialas. „Prieš keletą metų nemažai pienininkų modernizavo melžimo aikšteles. Beveik prie kiekvienoje jų buvo įrengtos ir kompiuterinės bandų valdymo programos, tačiau problema ta, kad ūkininkai neanalizuoja šių programų registruojamų duomenų. Kai kuriems ūkininkams bei veterinarijos ir gyvulininkystės specialistams paprasčiausiai trūksta žinių apie programos panaudojimo galimybes, todėl visas programos potencialas neišnaudojamas“, – tvirtina veterinarijos gydytojas.

Prireikus randami visi duomenys Šiuo metu LSMU VA veterinarijos gydytojai dirba su dviem stambiais pieno gamintojais, kurie skaitmenizuotu būdu itin kruopščiai prižiūri savo bandą. „Į vieną ūkį vykstame du kartus per savaitę. Prie programos prisijungiame nuotoliniu būdu ir pažiūrime, kurių karvių rodikliai nukrypę nuo vidurkio. Tokios karvės, per automatinius selekcinius vartus išeinančios iš melžimo aikštelės, patenka į atskirą gardą. Atvažiavę gydytojai jas gali apžiūrėti, ištirti ir, jei reikia, skirti gydymą. Tokiu būdu panaudojant kompiuterinių bandų valdymo programų duomenis, iš karvių bandos išskiriamos karvės, kurių rodikliai pakitę. Tai gerokai palengvina veterinarijos gydytojo darbą. Jeigu tokia technologija nebūtų taikoma, kiek reikėtų žmonių bandai prižiūrėti? Dėl to ūkininkai turi ieškoti būdų, kaip efektyviau išnaudoti ūkio pajėgumus, juolab kad kelios dienos prieš karvei susergant, pastebimi minėtų rodiklių pokyčiai“, – pabrėžia LSMU VA docentas. Sukaupti duomenys apdorojami ypač inovatyviai. Kiekviena karvė turi savo daviklį, jai sukuriama individuali gyvulio kortelė, kurioje nurodomas karvės amžius, kilmė, veislė, taip pat galima įkelti ir gyvulio nuotrauką. Ūkininkai korteles pildo naujais įvykiais – sėklinimo (kokio buliaus sperma buvo panaudota sėklinant) arba apsiveršiavimo datomis, diagnozuotomis ligomis. Vėliau duomenys išsaugomi kaip virtualūs dokumentai, tad bet kuriuo metu galima atkurti reikiamo gyvulio sveikatos būklės rodiklius bei panaudoti juos vertinant gyvūno sveikatingumą, gerovę, veisimo, reprodukcinę būklę ar kt.

Pirmenybė tyrimui ar analizei? Veterinarijos gydytojai jau kurį laiką pastebi, kad vienapusiškai genetiškai tobulinant bandą, prastėja karvių sveikatingumas. „Izraelis – lyderiaujanti šalis pagal pieno primilžį ir jo kokybę, todėl norėdami išsaugoti gyvulių sveikatingumą, jie neturėjo kitos išeities kaip tik panaudoti fiziologinius rodiklius ligų diagnostikai. Šiandien jie šioje srityje lyderiauja“, – dėsto LSMU VA docentas. Plečiantiesiems pieno ūkį dažnai kyla klausimas – kas pirmiau – karvės tyrimas ar duomenų analizė? R. Antanaičio teigimu, imant biocheminius kraujo ar šlapimo mėginius, karvės jaučia stresą, o tai gali iškreipti tyrimų rezultatus. Pati jautriausia gyvulių grupė – šviežiapienės karvės, todėl jų stebėjimas, panaudojant minėtus rodiklius, išankstinė diag­nostika leidžia lengviau matyti esamus negalavimus ir numatyti galimas piendavių ligas laiku atlikus klinikinę apžiūrą. „Maždaug 36-ą laktacijos dieną šviežiapienės karvės susiduria su daugiausia negalavimų. Šiuo laiku pastebimas didžiausias neigiamas energijos balansas (NEB), todėl išankstinė diagnostika labai svarbi užtikrinant gyvulio sveikatingumą ir gerovę“, – pabrėžia mokslininkas. Vienas iš pirmųjų panaudotų fiziologinių žymenų – elektrinis pieno laidumas. Anot R. Antanaičio, šis rodiklis labiausiai siejamas su mastitu, kuriuo bene dažniausiai suserga pirmaveršės. „Svarbu tai, kad elektrinis pieno laidumas pakinta likus 2–3, o kai kuriais atvejais ir 5 dienoms iki klinikinių simptomų pasireiškimo. Su mastitu bei kitomis tešmens patologijomis gali sietis ir melžimo trukmė“, – aiškina R. Antanaitis ir priduria, kad nepaisant to, kaip gerai yra išgydoma karvė, analizuojant kompiuterinių bandų valdymo programų duomenis, pastebima, kad tokių karvių produktyvumas kartais nebegrįžta į pradinę padėtį.

Drastiškai sumažėja primilžis Elektrinė pieno laidumo ir karvių aktyvumo kaita, svorio mažėjimas – rimtas įspėjimas apie šliužo dislokaciją. „Kaip pavyzdį galima pateikti karvę, kuriai šliužo dislokacija buvo diagnozuota 105-ą laktacijos dieną. Tačiau pažiūrėjus į duomenis, 70-ą laktacijos dieną jai jau ėmė mažėti pieno primilžiai. Taigi per šį laiką primilžis nuo 30 l nukrito iki 5 l“, – apie būtinybę sistemingai sekti karvių sveikatingumo pokyčius kalba veterinarijos gydytojas. Tinklainio turinio pH – sąlyginai naujas rodiklis, plačiau pradėtas naudoti 2008 m. Daviklis įdedamas tinklainyje, kas 10 minučių fiksuoja pH ir temperatūrą, tačiau didžiausias jo trūkumas yra tas, kad jis veikia metus, o vėliau tinklainyje lieka kaip šiukšlė. „Naudojant šį prietaisą galima nustatyti acidozės paplitimą, karščio streso įtaką – teigia R. Antanaitis. – Tinklainio turinio pH kinta kiekvieną mėnesį. Daug kas sako, kad Lietuvoje neturime karščio streso, tačiau atlikti tyrimai tai paneigia. Birželį, liepą matomi didžiausi pokyčiai. Karvės jaučia karščio stresą net ir vasarą laikomos fermose, kur yra įdiegtos ventiliavimo sistemos.“

Apie veršiavimąsi praneša SMS Dar vienas pieno ūkiuose reikalingas rodiklis – karvės kūno temperatūros matavimas specialiais davikliais, panaudojant kompiuterines programas. Pasak mokslininko, karščiavimas turi nemažai įtakos hipokalcemijai, taip pat kūno temperatūra naudojama kaip prognostinis rodiklis būsimam veršiavimuisi. „Karvės dažniausiai veršiuojasi naktį. Nuo seno žmonės eina vis patikrinti, ar karvė apsiveršiavo, ar ne, tačiau tai gyvūnui sukelia stresą ir dėl to gimdymas tik dar labiau nusikelia. Todėl geriausia naudoti temperatūros daviklį, kuris gyvūnui nekelia streso. Ši diagnostika taikoma ir mėsinių galvijų ūkiuose. Kai kurie ūkininkai naudoja jutiklius, registruojančius gyvulio temperatūrą. Jie tvirtinami ant uodegos. Kaip jie veikia? Prieš apsiveršiuojant karvei, jai pradeda kristi temperatūra, o veršiuojantis ji mažėja dar greičiau. Apie kūno temperatūros pokyčius ūkininkas informuojamas trumpąja žinute, kurią išsiunčia pati programa. Praktika rodo, kad per 20–30 min. nuo pranešimo gavimo, karvė apsiveršiuoja. Tai mėsinių galvijų ūkiuose leidžia pasiekti didesnį potencia­lą, nes ir ten gana dažnai pasitaiko įvairių distokijų“, – teigia R. Antanaitis. Pasak veterinarijos gydytojo, karvės temperatūrą, atrajojimą, pulsą taip pat matuoja įsagai ausyse. Kiek gauti duomenys objektyvūs? R. Antanaitis tikina iš ūkininkų girdėjęs daugiau teigiamų nei neigiamų atsiliepimų. Karvių pedometrai – ne naujiena. Jie ypač naudingi sekant piendavių aktyvumą, numatomą rują (karvės aktyvumas rujos metu dažniausiai padidėja nuo dviejų iki dešimties kartų, o primilžiai nežymiai sumažėja). Tai yra labai svarbu ir todėl, kad stambiuose ir produktyviuose ūkiuose yra sunku pastebėti visas rujojančias karves, o praleidus rują ūkininkai dažnai patiria nuostolius. Todėl aktyvumo analizės panaudojimas yra ypač svarbus nustatant rują, galima įtarti veršingumą, identifikuoti karves, sergančias nagų ligomis. Maža to, pagal karvės žingsnių vidurkį galima atsargiai spręsti, verta sėklinti karvę ar ne. Be to, naujesnės kartos žingsniamačiai parodo ne tik karvės aktyvųjį, bet ir jos gulėjimo (poilsio) laiką.

Svarbus ir karvės KMI Yra programos, kurios kiek­vieną dieną išėjusią iš melžimo aikštelės karvę pasveria elektroninėmis svarstyklėmis. Pasak R. Antanaičio, svarbesnis negu pieno kiekis yra NEB rodiklis. „Karvei susirgus ketoze, jos kūno svoris pradeda kristi pieno kiekiui dar nesumažėjus. Vadinasi, ūkininkas, pastebėjęs pakitusį karvės svorį, gali laiku sureaguoti, pritaikyti profilaktines priemones, kad svoris padidėtų. Juk kiekvienas prarastas pieno litras – nuostolis ūkininkui“, – aiškina R. Antanaitis. O nuostolio gali būti tikrai nemažo. Skaičiuojama, kad ketoze serganti karvė per parą vidutiniškai netenka 3 ir daugiau kg pieno. Ne ką mažiau reikšmingas rodiklis – karvės kūno masės indeksas (KMI). Kad jo nustatyti nereikėtų iš akies, pažangesnės fermos įsirengia vartus, pro kuriuos praėjusi karvė nuskenuojama specialiomis kameromis. Iš padarytų nuotraukų kompiuterinė programa padaro analizę ir pateikia rezultatus, tokiu atveju veterinarijos gydytojas ar pats ūkininkas tiksliai mato KMI pokyčius, gali įvertinti NEB intensyvumą. Ši sistema jau daugiau nei metus naudojama Lietuvos ūkiuose. Sumažėjęs karvės atrajojimo dažnis ūkininkui taip pat praneša apie prasidėjusius negalavimus. Pasak R. Antanaičio, jei jutikliai karvės atrajojimą fiksuoja nenutrūkstamai, pagal jų dažnį įmanoma nuspėti net ir galimą karvės paralyžių po apsiveršiavimo ar kitus negalavimus.

Monika KAZLAUSKAITĖ ŪP korespondentė