Studentas atkūrė šv. Juozapato liturginius drabužius

Idėja atkurti šventojo drabužius kilo Istorijos fakultete

T. Antropikas yra VU Istorijos fakulteto antro kurso kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos studentas, tautodailininkas. Nors jis profesinio išsilavinimo neturi, tačiau domisi ir praktiškai užsiima istorinės tekstilės bei senovinių drabužių atkūrimu. Ypač jį domina tautinis kostiumas. Nors labiausiai T. Antropikas yra susitelkęs į XIX a., tačiau pripažįsta, kad negalima apsiriboti vienu laikotarpiu: „Turi matyti ir ankstesnius laikmečius, platesnį kontekstą.“

Kalbėdamas apie šv. Juozapato drabužius, T. Antropikas su džiaugsmu prisipažįsta, kad „nušluostyti nuo praeities dulkes“ galėjo tik dėstytojos doc. Genutės Kirkienės dėka: „Šis projektas gimė tarp Istorijos fakulteto sienų. Dėstytoja doc. G. Kirkienė pasiūlė atkurti šv. Juozapato drabužius jubiliejaus proga, kai išsikalbėjome apie dominančias sritis. Išties labai gaila, bet mes turime labai mažai bazilijonų ir unitų tekstilės – tiek bažnytinės, tiek kasdienės. Suprantama, kodėl – dėl vykdytos naikinimo politikos, kai jie buvo uždrausti XIX a. II ketvirtį. Išlikusių drabužių labai maža, bet mes turime ikonografinius šaltinius, įvairius aprašus, kuriais remdamiesi galime tai pabandyti rekonstruoti, atkurti ir taip suvokti jų būtį ir buitį. Man atrodo įpaveldinimas iš nūdienos perspektyvos labai padeda tapatybei, kuri dabar yra kaip niekada svarbi.“

Pasinaudota ne tik ikonografiniais, bet ir archeologiniais šaltiniais

Deja, jokių šv. Juozapato drabužių nėra išlikę iki mūsų dienų, todėl atkurdamas, ką galėjo dėvėti pirmasis unitų šventasis, T. Antropikas naudojosi įvairiais šaltiniais. Viena iš įdomesnių šv. Juozapato drabužių atkūrimo detalių yra archeologinių šaltinių panaudojimas. 2015 m. Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios šventoriuje buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai, kuriuose praktiką atliko to meto VU Istorijos fakulteto antro ir trečio archeologijos kurso studentai. T. Antropikas pasakoja, kad kriptose buvo labai didelė netvarka ir dėl nepalankių sąlygų mažai rasta tekstilės, tačiau buvo aptikta paramanų, gobtuvų epitrachilių – liturginių juostų. „Paramanas yra stačiakampis siuvinėtas paveikslėlis, dedamas ant nugaros ir rišamas keturiomis virvelėmis kryžmai. Tai iš esmės simbolizuoja Kristaus kryžių, kurį vienuolis prisiima ant savęs. Pasinaudodami archeologiniais radiniais iš Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios kriptų, atkūrėme paramaną, kurį dėvėjo bazilijonai ir veikiausiai šv. Juozapatas Kuncevičius“, – pasakoja tautodailininkas.

Nagrinėjant ikonografinius šaltinius, T. Antropikas pamini Lauryno Leono Krèuza-Ževùskio knygelę (1625), kurioje yra šv. Juozapato atvaizdų, tačiau pažymi, kad šventojo paveikslėlis joje yra nespalvotas. Spalvotą šaltinį šv. Juozapato drabužiams atkurti T. Antropikas rado Aleksandro Tarasevičiaus vario raižiniuose, kurie saugomi Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje. Tačiau studentas sako, kad tai nėra visiškai tikslūs vaizdiniai: „Kaip man dr. Jolita Liškevičienė pasakojo – kokių dažų turėjo dailininkas, taip jis ir nudažė iliustraciją. Mūsų pasirinkimas atkartoti tas pačias spalvas kaip ir poligrafiniame šaltinyje – savotiška interpretacija, kuri nenusižengia kanonui. Ir vaizdiniame šaltinyje, ir atkurtame drabužyje matome daug aukso spalvos. Tai šventumo, iškilmės, ypatingų progų spalva, o kaip tik tai šiemet ir minime.“

Visas darbas buvo atliktas rankomis

Šv. Juozapato drabužius siuvęs T. Antropikas pabrėžia, kad viskas buvo daroma rankomis: „Viskas buvo daroma kaip anksčiau, atlikta istorinė rekonstrukcija pagal to meto gamybos technologijas ir medžiagas. Medžiagos taip pat autentiškos: natūralus šilkas, kurio įsigyta Ukrainoje, natūrali vilna ir linas.“ T. Antropikas pasakoja, kad didžiausias sunkumas buvo rasti galioną – metalizuotą siūlo juostelės papuošimą, kurį galiausiai pavyko rasti Ukrainoje. Paklaustas, kiek laiko užtruko visas darbas, kultūros istorijos studentas ir tautodailininkas sako, kad jau sukanka metai metai nuo projekto pradžios. Didžiąją laiko dalį užėmė šaltinių ieškojimas ir nagrinėjimas.

VU informacija