Sušukuoti, apkarpyti, pamylėti augalai...

Eglučių „šukuosenos“

Daug metų dirbę tiesioginius darbus, pavargę važiuoti 20 km nuo Klaipėdos iki kolektyvinio sodo, Baršauskai persikėlė gy­venti į Jakus, kur nuo kelio suverstų žemių plotą (apie 10 a) pakeitė neatpažįstamai. Šiandien sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų jis perplanuotas, kiek kartų perso­dinti želdiniai, perkelti gėlynų augalai ir dar kiek naujų sumanymų keisti, ieškoti, bandyti, atrasti...

Ir paprastos eglutės gali nušvisti visai kitokiu žavesiu, jeigu jas apkarpote. Tokias originalias „šukuosenas“ žaliaskarėms D. Baršauskienė kuria jau devintus metus. Viskas prasidėjo ne nuo noro pasipuošti, o nuo būtinybės gelbėti vieną suvargusią dvikamienę eglutę: apkarpyta ji ne tik atgijo, bet ir tapo sodybos gražuole.

Iki šiol sodybos šeimininkė kas vasarą karpo ir formuoja žalius kupolus, spirales, įdomias figūras ne vien iš eglučių, o ir iš tujų, paprastųjų arba kalninių pušaičių, kitų dekoratyvinių medelių.

Sodyboje nepagailėta vietos net vie­nuolikai hortenzijų, be kurių žaismingų spalvų peizažas nebūtų toks gyvas. Tad nenuostabu, kad išėjus į kiemą padirbėti, užtrunkama kaskart vis ilgiau.

Kaip kėlė aukštyn ir įrėmino gėlynus

„Per dešimt metų gėlynus teko kore­guoti tris kartus, mat anksčiau per žiemą jie nuokalnėje įmirkdavo ir dalis gėlių žūdavo, – dalijasi rūpesčiu apie nepalankų reljefą Dalia. – Iš pradžių, privežę žemių ir pakraščiais apdėlioję akmenimis, kad nebyrėtų, pakėlėme gėlynus per sprindį. Ilgainiui pajutome, kad nepatogu ravėti ir pjauti žolę. Tada gėlynus įrėminome keliomis eilėmis trinkelių. Plytos neįbe­tonuotos, kad ateityje galėtume gėlynus koreguoti. Norėtųsi juos dar labiau išraityti, bet laikytis santūrumo priverčia vejos pjovimo galimybės.“

Gėlynų ji neįsivaizduoja be šilokų ir miskantų, dekoratyvių ir vasarą, ir žiemą, antrai gyvybei prikeliamų puokštėse.

Kad ir kada patektumėte į šią sodybą, visuomet pastebėtumėte ir įprastų, ir re­tesnių, gal dar jūsų neatrastų gėlių rūšių: pradedant nuo tulpių ir margenių įvairovės, elegantiškų ašuočių kuokštų ir ištvermin­gųjų vyšninės spalvos dygiųjų kordilinų, baigiant itin pamėgtomis kochijomis, kurių krūmeliai per vasarą spalvą pakeičia nuo salotinės iki raudonos, o daigų kiekvieną pavasarį prisiauginama namuose. Beje, kochijos irgi karpomos, formuojamos, o rudenį iš jų galima pasigaminti šluotą.

Erdvioje stiklinėje nešildomoje terasoje dar lapkritį galima pasigrožėti kanais ir ašuo­tėmis, o vasarą šie 24 kv. m tampa jaukia oranžerija, tinkama poilsio valandėlei, pokalbiui prie puodelio arbatos. Iš ten kaip ant delno žalias kiemas, vakarais apšviestas saulės baterijomis maitinamų burbulų.

Sodyboje akį traukia rankomis iš karklo vytelių nupinti ir į snaudžiančius gėlynus įkomponuoti didžiuliai burbulai – nepamai­nomas kalendorinių švenčių atributas. Dar ryškesniu akcentu jie tampa apkabinti spal­vingomis elektrinėmis girliandomis. Karklus pinti tinka rinkti bet kada, kai jau nukritę lapai. Skirtingai krepšių pynėjams įprasto ritualo, mirkyti karštame vandenyje vytelių nereikia. Ir žiemą galima rasti malonių, ramių užsiėmi­mų. Originaliausios mintys gimsta atokvėpio minutėmis, kai gali tyliai planuoti, ką vertėtų keisti kieme naujuoju sezonu.

Tarkim, per žiemą Dalia gamino cemen­tinius vazonus: iš cemente mirkytų skudu­rų, vietoj karkaso pasirinkus plastikines dėžes. Tai nėra naujiena, tik klaipėdiškės vazonai išskirtiniai dydžiu, mat kai kuriems stambesniems augalams reikia itin didelių talpyklų, nuo kurių kraštų lengvai krinta ir svyrančių gėlių kasos – dar daugiau galimybių augalo žavesiui atskleisti.

Žembraškės: du viename

Paklausta, kodėl nutarė auginti žembraš­kes, D. Baršauskienė vardija ne vieną ar­gumentą: „Patogu, kad jos dauginasi ūsais. Vos sniegas nutirpsta – pradeda žydėti iš po dangos. Jau dvejus metus mūsų lysvėse užaugo nykščio didumo žembraškės. Skonis du viename: žemuogės ir braškės. Paprastai šaldytos braškės suskystėja, o šios išsilaiko tvirtesnės konsistencijos.“

Antrą sezoną iš eilės vien dėl karkva­balių rudeniop tenka žembraškes išrauti ir sodinti naujas, bet, pašnekovės teigimu, tai pasiteisina, apsimoka.

Tokios žemuogių ir braškių hibridų veis­lės, kaip Baršauskų auginama ‘Penelope’, yra atsparios grybinėms ligoms. Šias uogas jie mulčiuoja šiaudais, tai padeda išsaugoti jas švarias, išvengti ravėjimo.

Auginant braškes ir kitas uogas, tenka spręsti vis labiau agresyvėjančių špokų problemą. Sodybos šeimininkams skinant trešnes, šie įžūlūs paukščiai gliaudė ir mėtė kauliukus jiems tiesiog ant galvų, nebijodami jokių atgrasymo priemonių.

Kaip trešnės vasarą dengiamos tinklais, taip ir braškes dar ankstyvą pavasarį tenka dengti lankais ir agroplėvele, kuri padeda sulaikyti drėgmę, apsaugo nuo šalnų ir deginančios saulės. Dėl tos pačios priežas­ties šiltnamiai ankstyvą pavasarį užklojami užuolaidomis.

Paprastas, bet racionalus sprendimas

Pomidorai, rudeninės avietės, bespyglės gervuogės, trešnės ir net dekoratyviniai medžiai šioje sodyboje mulčiuojami nu­pjauta žole.

Paprastas, bet įdomus ir racionalus pomi­dorų laistymo būdas, atrastas šios sodybos šeimininkės. Sodindama pomidorus, Dalia kiek toliau nuo stiebo įstato didelį plastikinį butelį (dugnu į viršų): „Per nupjautą plastiki­nio butelio viršų pilu vandenį, palaukiu, kol jis subėgs, paskui dar kartą pripilu vandens. Taip pomidorų šaknys gauna drėgmės, o žemės paviršius išlieka sausas, beveik neauga žolė, šiltnamis mažiau rasoja, ekonomiškiau naudojamas vanduo. Per tuos plastikinius butelius dukart per sezoną pomidorus pa­tręšiu pienių raugu. Derliumi nesiskundžiu.

Ir kitiems šios sodybos augalams cheminių priemonių beveik nenaudojama. Be minėto pienių raugo, visos daržovės papildomai tręšiamos mielių raugu, arklio mėšlu, dar pavasarį į žemę įterpiama perpuvusių žolių ir daržovių atliekų iš virtuvės komposto.

Du šiltnamius Baršauskai skiria pomido­rams, o trečią naudoja paprikoms, vynuo­gėms, agurkams. Tiesa, penkerius metus augintų vynuogių teko atsisakyti: „Jų nespė­davome genėti, augo kaip išprotėjusios. Iš pradžių labai gausiai mezgė ir derėjo, o vėliau pradėjo sirgti: liaudiški patarimai nepadėjo, cheminėmis priemonėmis nenorėjau purkšti. Kad ir kaip buvo gaila, teko išrauti.“

Vis dėlto būtent nesiliaujanti kaita ir atsinaujinimas suteikia nuolatinės gyvybės sodybai, praturtina ją neregėtomis spalvomis ir kompozicijomis, nepatirtais skoniais, ne­atrastų kampelių jaukumu ir paslaptimis.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Dalios Baršauskienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.