Švelniai apie aitriąsias daržoves

Kad česnakų ir svogūnų auginimas nėra toks monotoniškas darbas, kaip dažnas įsivaizduojame, savo atradimais įtikino augintoja Ina Lukaševičienė, šias aitrias daržoves netoli Jiezno, Prienų r., uošvijoje puoselėjanti su švelnia meile… Juk tai svarbiausioji gero derliaus recepto sudedamoji dalis.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Į kalendorių nežvilgčioja

„Daržovių visada užsiaugindavome patys, – prisimena I. Lukaševičienė. – Mano seneliai buvo ūkininkai, tad žemės ūkio darbai man ne naujiena. Kaip prižiūrėti daržoves, buvome mokomi nuo mažens.“

Tiek sodindama, tiek nuimdama česnakų ar svogūnų derlių, Ina niekada nežiūri į kalendorių ir kitiems pataria to nedaryti, kai kas nors teiraujasi jos nuomonės. Gal egzistuoja kita taisyklė, kuria pasikliauja ūkininkė? „Stebiu orą ir patį augalą – tik tiek tos paslapties“, – prisipažįsta moteris.

Nors žieminius česnakus daug kas pataria sodinti apie spalio vidurį, I. Lukaševičienė pastaraisiais metais, kai žiemos šiltos, tai daro spalio pabaigoje, lapkritį. Svarbu, kad česnakas spėtų išleisti šaknis ir sustiprėtų, bet neišaugintų lapų.

Jau nuo liepos 5 dienos, nuimdama žieminių česnakų derlių, augintoja vis atkasa kelias ropeles ir stebi, kaip atrodo dengiamasis lukštas, ar aiškiai matosi skiltelės. Todėl, nelygu oro sąlygos, nuėmimo laikas gali skirtis iki dviejų savaičių.

Ir svarbiausias Inos receptas – česnakus ir svogūnus reikia auginti su meile. Tada ir darbas nesunkus, ir rezultatai džiugina, ir aitrumas akių negraužia…

„Auginimas nuo sėklos paruošimo iki stalo reikalauja daug rankų darbo, dažnai česnaką į rankas paimu penkis šešis ar daugiau kartų, – atkreipia dėmesį Ina. – Prie šio darbo prisideda visa šeima. Kartu lyginame veislių privalumus ir trūkumus, ravime, kasame, valome, aižome. Atvažiavę į ūkį pirmiausiai skubame apžiūrėti, kaip česnakai gyvena, ar nieko jiems netrūksta, tik tada planuojame kitus darbus. O sakoma, kad augalas jaučia, kai juo rūpiniesi, ir atsilygina derliumi.“

Tiems, kas I. Lukaševičienės klausia, kodėl jų česnakai auga blogai, ji klausimu ir atsako: „O meilės ar dedate, kai sodinate?..“

Česnakai įdomesni, nei manome

Iš pradžių česnakai buvo auginami tik savo šeimos poreikiams ir naudojami kaip prieskoniai mėsos patiekalams, vaistams ir dar kažkiek būdavo prisiduriama papildomoms pajamoms. Bet kuo toliau, tuo labiau Iną stebino česnakų išvaizda ir dar iki šiol neatskleistos panaudojimo galimybės. Tada ir kilo mintis pačiai išmėginti naujas rūšis ir veisles.

Vien tai, į kokį aukštį gali pakilti česnakų žiedai (nuo keliolikos centimetrų iki beveik dviejų metrų), rodo, kokia didelė jų rūšių įvairovė. Turtinga ir žiedų spalvų vaivorykštė – nuo baltos iki mėlynos ar violetinės. Viena česnako galvutė gali sverti vos kelis gramus, o kita vos ne puskilogramį. Ką jau kalbėti apie panaudojimą – nuo vaistų, užtepėlių iki desertų…

Taip šalia iš senųjų sėklų auginamų česnakų Inos ir Petro Lukaševičių ūkyje atsirado tokių veislių česnakai, kaip ‘Liubaša’, ‘Harnaš’ ir mėlynieji stambiaskilčiai, laiškiniai, meškiniai, drambliniai…

‘Liubaša’ sudomino maloniu aromatu ir aštriu skoniu. Nors galvutės nedidelės, jų skiltelės atrodo stambokos, nes jų nėra daug. Kiek švelnesnio skonio ‘Jubiliejiniai’ – mėlynieji didžiaskilčiai česnakai – užaugina dideles galvutes su stambiomis skiltimis. Dėl to juos daug kas mėgsta. Subręsta maždaug savaite vėliau nei kiti šiame ūkyje auginami česnakai. Mėlynuosius didžiaskilčius česnakus gaubia gana storas išorinis lukštas, todėl tenka daugiau dėmesio skirti juos džiovinant, priešingu atveju puola ligos ir patiriama nuostolių.

Česnakų veislė ‘Harnaš’ I. Lukaševičienę sudomino kiek neįprasta raudonai violetine spalva. Ilgai svarstė, ar verta auginti vien dėl įdomios spalvos, bet smalsumas nugalėjo. Tai ankstyviausi česnakai iš kada nors jos augintų. Deja, eksperimentas nuvylė. Nors galvutės subręsta vidutinio dydžio, skiltelės pernelyg smulkios, tad nusprendė daugiau jų neauginti.

Meškiniai česnakai – gražios ir, pašnekovės žodžiais tariant, „nečesnakiškos“ išvaizdos augalas, sužavėjęs vitaminų ir mikroelementų gausa, kurios pavasarį taip trūksta. Ypač tinka salotoms.

Troškusi prisijaukinti dramblinius česnakus, moteris su jais susidraugavo tik per kelerius metus. Tai gana lepūs augalai, jautrūs šalčiams ir sausrai.

Apskritai, česnakai mėgsta derlingą, sunkesnę žemę, saulėtą ar pusiau saulėtą vietą ir yra jautrūs drėgmės trūkumui. Kad ir kokie skirtingi jie atrodytų, I. Lukaševičienė visiems pritaiko kelias bendras taisykles, nes žino, ko jiems labiausiai reikia, kad nudžiugintų geru derliumi.

Lapiniai česnakai

Savaip įdomūs ir ankstyvieji česnakai, auginami lapams – laiškinis ir gleivėtasis. Pastarasis dar kitaip vadinamas narcizlapiu svogūnu. Vienoje vietoje jis gali augti 7 metus.

Abiejų šių česnakų laiškų skonis gana švelnus. Be to, jie imponuoja dekoratyvumu. „Laiškinio česnako laiškai smulkūs ir apvalūs, tad jais labiau mėgstu pabarstyti sriubas, o gleivėtojo česnako lapus naudoju salotoms“, – kiekvienam Ina randa vietą virtuvėje.

Laiškinis česnakas augina nedidelius, iki 1 cm skersmens svogūnėlius, kuriuos retkarčiais tenka išskaidyti, kasmet persodinti nereikia. Jie greitai atželia, tad galima nuimti kelis laiškų derlius per sezoną. Dera iki šalnų, kai tradicinių svogūnų laiškų jau nebūna. Gleivėtasis česnakas pavasarį dauginamas kero dalimis. Maistui lapus galima naudoti iki žydėjimo.

Daugiaaukštės svogūnų išdaigos

Daugiaaukštis svogūnas I. Lukaševičienę suviliojo nestandartine, laiptuota sandara: „Vietoj žiedo ant stiebo jis užaugina kelis svogūnėlius, kurie vėl išleidžia žiedstiebį su šiek tiek smulkesniais svogūnėliais. Ir taip susidaro kelios pakopos.“

Daugiaaukščiai svogūnai sodinami rudenį, o anksti pavasarį pradeda leisti laiškus. Skonis panašus į įprastų svogūnų, tad kuo puikiausiai tinka šaltibarščiams. Įdomu tai, kad jie ir žemėje išaugina kelis svogūnėlius, panašiai kaip krūminiai svogūnai. Ir tie nedidukai svogūnėliai tinkami maistui. Daugiaaukštis svogūnas nesunkiai pakelia šalčius. Vienoje vietoje gali augti kelerius metus.

Inos Lukaševičienės nuotraukos

2021-03-29