Šventinės eglutės – be galiojimo laiko

Paveldėjo iš tėvų

Susirinkusiesiems į parodą Z. Kaunietienė pasakojo, kaip pradėjusi kurti tokias eglutes. Pasirodo, kad mintis kilusi visiškai atsitiktinai – rankose laikant pagalvių gobeleno likučius. Prieš tai ji dariusi dekoratyvinius inkilėlius pakabinti ant eglutės ar ant velykinių šakelių. ,,Gobelenas netiko inkilėliams kurti. Net nežinau kaip – tiesiog prieš keletą metų atėjo mintis iš jų padaryti eglutę“, – apie kūrybos pradžią pasakojo eglučių kūrėja.

Kūrybiškumo bei kruopštumo gyslelę ji paveldėjo iš tėvų. Tėvelis buvo įgijęs medienos apdirbimo specialybę, buvo dailidė. Tikrąja ta žodžio prasme – viską darė labai dailiai. Tais laikais parduotuvėse nebuvo virtuvinių, balkonui tinkamų spintelių, todėl Z. Kaunietienės tėtis jas sumeistraudavo – ir kaimynams, ir giminaičiams. Ir rūsyje buvo dailiai tėčio sukaltų lentynų, jų netrūko ir namuose. Pasak menininkės, jos tėvų namai Kaune stebino tvarkingumu. Mama dirbo ne mažiau kūrybinį darbą – ji atliko apdailos darbus. Ir pati eglučių kūrėja daug žinojo apie sienų glaistymą, dažymo subtilybes, nes mamai padėdavo dirbti būdama 14-os metų.

Kamienas iš šakelės

Įdomu, kokios yra pagrindinės medžiagos, iš kurių gimsta eglutės? Pasak kūrėjos, eglutėms gaminti reikalingas kietesnis popierius. Tinka braižybos, bet ji daugiausia naudoja nereikalingus žurnalus, nes baltą popierių tiesiog gaila naudoti ne pagal paskirtį. Iš popieriaus padarius kūgio formą ir ją suklijavus, dėl stabilumo į vidų būtina prigrūsti paglamžytų kaip sniego gniūžtės ir klijais ,,pastiprintų“ popierių. O jau tada eglutė dekoruojama.

Vienos Z. Kaunietienės sukurtos eglutės iš gamtinių, natūralių medžiagų, riešutų kevalų, kankorėžių, gilių, drobės atraižų, medžio, dar panaudojus dirbtines uogas, kaspinėlius. Kitos – itin puošnios, ryškiaspalvės eglutės, aprengtos pūstais „sijonėliais“, prabangiai atrodančiu veliūru, puoštos žėrinčiais žaisliukais, karoliais.

,,Kai vyras išeina genėti sodo, aš bėgu ieškoti kuo tiesesnių pagaliukų. Nors jis būna jau man atidėjęs į šoną, aš šakeles su sekatoriumi susikarpau tam tikro ilgio ir pirmiausia gerai išdžiovinu – su drėgnomis medžiagomis niekada nedirbu. Natūralus pagaliukas, kuris atstoja eglutei kamieną bei būna tvirtai įtvirtintas vazonėlyje ar kitame inde, yra matomas, nors ne visose eglutėse“, – aiškino moteris.

Naudoja panaudotas medžiagas

Iš žurnalo susuktas ir tvirtai suklijuotas kūgis pirmiausia turi apdžiūti, drėgno naudoti negalima. Vėliau kūgis palaipsniui dekoruojamas. Dekoravimo technika labai įvairi. Kūgis aptraukiamas medžiaga ir užlenkiama eglutės apačia, Z. Kaunietienės palyginimu, kaip moters sijonas ar suknelė. 

Medžiaga gali būti pati įvairiausia. Dažnai naudojama dėvėta ar įvairios atraižos. Štai vienai eglutei kūrėja panaudojo dalį kalėdinio takelio – būtent jį norėjusi sukarpyti. Taip pat puikiai tinka skaros dalis, nėriniai, siuvėjo paprašo užuolaidų likučių. Kai kurių dekoracijų, kurių rankomis nepagaminsi, nusiperka. Tai įvairūs paukšteliai, gėlytės, karoliukai, juostelės. Kai ką, žinodami jos pomėgį, padovanoja artimieji. Ypač gausiai medžiagomis aprūpina jos draugė ir dukterėčia.

Riešutų kevalai

Z. Kaunietienė papasakojo įdomią istoriją, kaip ji, viešėdama Druskininkuose, vaikščiodama po parką, netikėtai užtikusi ir prisirinkusi eglučių dekoravimui originalių, niekur iki šiol nematytų riešutų kevalų.

,,Tai buvo Mandžiūrijos graikinio riešuto kevalai. Jie primena graikinį riešutą, bet šio, mano atrasto, riešuto vidinė dalis dar įdomesnė. Man net akys nušvito, kai aš juos pamačiau. Mes su vyru prisigrūdome pilnas kišenes, kai nebetilpo, bėgau į viešbučio kambarį atsinešti maišelio, kad tik niekas kitas be mūsų nukritusių riešutų kevalų nesurinktų. Išrinkau iš tos pievelės visus, jie buvo ir su samanomis, ir su žemėmis, bet jie man buvo vis tiek vertingas grobis“, – vaizdžiai apie savo atradimą pasakojo menininkė.

Pagaminti – savaitė

Kiekvieną eglutę Z. Kaunietienė išlydi kaip kokį kūdikį. Jei žino, kad žmogus ją veš toli, ypač kruopščiai supakuoja ir net automobilyje nurodo, kur padėti. Paklausta, kur eglutės gyvena ilgą laikotarpį, kol ateina švenčių metas, kūrėja šmaikštavo: „Iš tiesų net neturiu namuose vietos, kur jas sudėti. Laikau spintos apačioje, drabužinėje, kur tik turiu vietos, ten dedu ir namiškiams šaukiu, kad niekas ten nelįstų ir nieko nenulaužytų.“

Eglutę pagaminti užtrunka savaitę. Pirmiausia turi susistovėti suklijuotas kūgis, taip pat visa atrama. Vieną eglutę teko perdaryti, nes moteris labai skubėjo klijuoti, galvojo, gal sparčiau kažką padaryti, bet iš to nieko gero neišėjo – teko iš naujo gaminti.

„Ir plaktukų turiu, ir replių, nes reikia ir vinį į kankorėžį įkalti ar įsriegti, kad laikytųsi kūgyje, kartais tenka vyriškai padirbėti. Dažniausiai gipso iš parduotuvės parveža vyras. Iš jo pasidarau košelę, kuri sustingsta. Eglutėms įtvirtinti į vazonėlį ar kitą indą panaudoju ne tik gipsą, bet ir cementą. Jeigu jau nieko neturiu, o eglutę reikia „įtupdyti“ į vazonėlį, tai nešuosi iš alpinariumo akmenukų ir pilu daug klijų. Bet kiekvieną akmenuką atskirai įvynioju į popierių, kad jie nebrazdėtų ir turėtų atramą“, – nematoma eglučių gamybos puse dalijasi Z. Kaunietienė.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.