Tamsieji puslapiai: galėjai būti nuteistas mirčiai ant laužo

Tolima paralelė iš Pietų Europos

Portugalijos sostinėje Lisabonoje yra Tolerancijos aikštė. Aiškiai matyti ir lietuviškas užrašas ant sienos. Tačiau nieko bendra su tuo, kad čia galima prigulus ant suoliuko nusnūsti ar kitomis dabar paplitusiomis tolerancijos sąvokos interpretacijomis.

Aikštė ir joje esantis paminklas primena tamsius viduramžius, kai buvo persekiojami naujieji krikščionys – priverstinai krikščionybę priėmę judėjai, maurai (musulmonai). Tie, kurie atsisakė pasikrikštyti, privalėjo išvykti svetur. O kurie pakluso nurodymui, bet slapta praktikavo savo tikėjimą, buvo žiauriai persekiojami. Ispanijoje tai prasidėjo 15 a. pabaigoje, o nuo 16 a. pradžios – ir Portugalijoje.

Žinoma netgi data, kai Portugalijoje prasidėjo šimtmečius trukęs „atsivertėlių“ persekiojimas. Tai 1506 m. balandžio 19-oji.

Buvo atgaivinta inkvizicija. Autodafė (teismai) su pertraukomis vyko 1540–1791 m.

Naujieji krikščionys buvo teisiami ne tik Lisabonoje, bet ir kitur Portugalijoje: Evoroje, Koimbroje, Porte, Tomare, kolonijose... Inkvizitoriai turėjo teisę konfiskuoti kaltininko turtą, todėl kiekvienas turtingas pilietis rizikavo būti apkaltintas netikėliu.

Per košmariškus Portugalijos inkvizicijos šimtmečius autodafė nuteista 30 tūkst. asmenų. Vieni buvo sutaikyti su Bažnyčia iš jų konfiskuojant turtą. Tuo tarpu 1,2 tūkst. žmonių, tarp jų garsių veikėjų, sudeginti ant laužo. Dauguma jų apkaltinti judaizavimu. Oficialiai inkvizicija Portugalijoje panaikinta tik 1821 m.

Inkvizicijos laužai degė būtent šioje aikštėje. Štai apie ką byloja paminklo akmenyje įrėžtas užrašas: NE netolerancijai ir religiniam fanatizmui.

Ar toli nuo Lisabonos iki... Kupiškio?

Geografinis atstumas, žinoma, labai tolimas. Tačiau apkaltinti žmogų nebūtais dalykais tuo pat metu nebuvo sunku ir Lietuvoje. Pavyzdys iš 17 a. pirmosios pradžios Kupiškio, kai jį valdė Livonijos didikas Vilhelmas Tyzenhauzas – Lietuvoje jis buvo pirmasis iš šios giminės...

Kupiškio seniūniją didikas gavo karaliaus Vladislovo Vazos nurodymu. Čia įsikūrė su šeima ir, pasak istorijos šaltinių, valstiečiai iškart pajuto kietą ranką. Ne tik sugriežtėjo priespauda, bet ir prasidėjo iki tol šiame krašte negirdėti raganų teismai.

V. Tyzenhauzui gimtajame Livonijos krašte apie tokius teismus ir viešas egzekucijas sudeginant veikiausiai teko ne tik girdėti, bet, ko gero, jas regėti savo akimis. Didikas nesvyravo kaip elgtis, kai įtarė apie baisius nusikaltimus savo dvare.

Yra aprašyti konkretūs atvejai, minimi K. Jablonskio ir M. Jučo monografijoje „Raganų teismai Lietuvoje“; šiuo šaltiniu remtasi „Versmės“ leidyklos monografijoje „Kupiškis“; kupiškėnų žiniasklaida cituoja ir kraštietę kalbininkę dr. Astą Balčiūnienę, kuri taip pat domėjosi raganų teismais Kupiškyje.

Grafas buvo sukvietęs du bajorų teismus, kurie žiauriai mirčiai pasmerkė penkis valstiečius.

Turgaus aikštėje

1641 m. vasarą Kupiškio turgaus aikštėje mirties bausmė buvo įvykdyta V. Tyzenhauzo vaikų „kerėtojams ir nuodytojams“ iš Šaltenių kaimo.

Dėl seniūno vaikų mirties pirmiausia apkaltinta Paliulienė. Ji kankinama išdavė keletą bendrininkų. Esą ji su kitais kerėtojais, pasivertę šarkomis, kasmet skrendantys į ąžuolą prie Pyvesos upės. Ten Antanas Kryklys paprašęs patarimo, kaip greičiau išlaisvinti savo žmoną nuo seniūno vaikų maitinimo. Raganius Gricius davęs į pieną panašių nuodų, nuo jų esą ir mirę Tyzenhauzo vaikai. Suimtam ir kankinamam Krykliui pavyko išsiginti, kad tai ne jo, o antrosios maitintojos vyro Mikalojaus Vaivadonio kaltė. Ši pora taip pat buvo suimta, o kankinama prisipažino, esą nunuodyti vaikus pataręs Vaivadonio tėvas Petras Vaivada.

Teismas nusprendė kerėtojus Paliulienę ir Petrą Vaivadą sudeginti, o Mikalojui nukirsti galvą.

Po penkerių metų ten pat ant laužo buvo sudegintos dvi Sipainių (Rudikų) kaimo moterys: Jedziulė Kupryčia-Jusienė ir Morta Stipaičia Matulienė-Juknienė. Jos nuteistos už raganavimą. Neva apkerėjo kaimynų gyvulius, javus ir pačius kaimynus. Kankinamos moterys neprisipažino, kad yra raganos. Tuomet kviestinių bajorų teismas įsakė nuo kerų esą nukentėjusiems septyniems to kaimo valstiečiams prisiekti, kad kaltinamosios – raganos. Valstiečiai prisiekė Kupiškio bažnyčioje...

Autorės nuotraukos