„Tarnaukime Lietuvai pagal sugebėjimus, o ne plepėkime apie tėvynę“

Šaknys Šaukėnuose

„Man Kelmės kraštas yra labai mielas ir brangus, o ypač Šaukėnai. Ten mano tėčio Stasio gimtinė. Maloniai buvau nustebintas, kai su jau šviesios atminties broliu Aloyzu lankėmės Šaukėnuose ir seniūnas Algimantas Šukys pasakė, kad šalia miestelio iki šiol yra išlikusi vyresniųjų šaukėniškių vadinama Každailio pieva. Tiesa, ten jau auga miškelis, tačiau Každailio pievos pavadinimas išlikęs. Nors su tėčiu nesame plačiau kalbėję, kur jis mokėsi, tačiau manau, kad mokyklą lankyti pradėjo Šaukėnuose. Žinau tiek, kad tėvelis tarpukario metais baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir pagal paskyrimą išvyko dirbti į Kėdainių kraštą. Ten, Krakėse, jis susipažino ir su mano mama Anele, o vėliau sukūrė šeimą. Vokiečių okupacijos metais tėveliai mokytojavo Grinkiškyje, nors aš gimiau Baisogaloje. Ten baigiau ir vidurinę mokyklą“,– prisimena A. Každailis.

Nors dailininkui 87-eri, tačiau jis turi prasmingą viltį Kelmėje pristatyti savo heraldikos darbų parodą, nes jaučia ypatingą ryšį su mūsų kraštu.

Kelias į pripažinimą

A. Každailis prisimena, kad mokykloje nebuvo didelis piešimo entuziastas. Tais laikais piešimo pamokose reikėdavo pavaizduoti sovietinius simbolius ar atlikti piešimo užduotis, susijusias su „šviesiu rytojumi“. Tačiau piešdavo mokyklos sienlaikraščiui, savo malonumui. Pasak Arvydo, Baisogala yra dailininkų kraštas. Čia gimė tapytojas Vincas Kisarauskas, keramikė Liucija Šulgaitė, ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir kiti. 1962 m. baigė Vilniuje tuometiniame Dailės institute grafiką. Dar studijuodamas pradėjo dirbti vienoje Vilniaus įmonėje dizaineriu. Net 22 metus dirbo M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos Dailės skyriaus dailės dalykų dėstytoju. Kartu bendradarbiavo „Mintis“ ir „Vaga“ leidyklose. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę keletą metų dirbo Švietimo ir kultūros ministerijos Meninio ugdymo turinio sektoriaus vadovu. Nuo 1966 metų susidomėjo heraldika. Pasak Arvydo, tuomet tikros heraldikos Lietuvoje dar nebuvo. Jos nebuvo ir tarpukario Lietuvoje. Požiūris į ją pradėjo formuotis 1987 metais, kai buvo įkurta Heraldikos komisija, kurios nariu buvo ir A. Každailis. Pasak jo, už tai galvą reikia nulenkti Edmundui Rimšai, iš kurio heraldikos paslapčių mokėsi daugelis dabartinių herbų, simbolių kūrėjų.

Sovietmečiu buvo laikotarpis, kai dalis miestų galėjo sukurti savo herbus.

„Herbus kūrė kas norėjo ir kaip norėjo be jokių heraldikai būdingų reikalavimų, galbūt prie kurių galima būtų priskirti ir Kelmės herbą, kurį kūrė Edmundas Žiauberis. Heraldika – meno ir mokslo hibridas. Tačiau vaizduote pasikliauti, kaip vaizduojamosios dailės kūrinyje, negalima. Jeigu kuri herbą, tai simbolius turi pavaizduoti tokius, kokie jie yra. Turi gerai susipažinti su konkretaus miesto, miestelio istorija, atsižvelgti, ką vietos bendruomenė laiko savo simboliu, paisyti jos norų. Viena ar kita bendruomenė ir yra kūrėjo užsakovė. Jei kalbame apie miestų, miestelių herbus, vėliavas turime žinoti, kad jose netinka naudoti vietinių, kad ir labai kilmingų žmonių, herbų. Tai yra personaliniai, o ne municipaliniai simboliai“, – pastebi heraldikos žinovas.

Po šių žodžių mintimis grįžau į Sąjūdžio laikus ir prisiminiau, kada kai kurių sąjūdininkų iniciatyva vietoj E. Žiauberio Kelmės herbo buvo pradėtas naudoti jos dvarininkų Gruževskių giminės herbas. Su juo mūsų rajono atstovai vyko ir į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą. Tai kardinaliai prieštarauja A. Každailio požiūriui.

Valstybė negali egzistuoti be simbolių. A. Každailis atkūrė Lietuvos valstybinę vėliavą, herbą, pasienio stulpus, Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą, Seimo logotipą, restauravo XV amžiaus Lietuvos karo vėliavą, parengė apyvartinių litų ir centų monetų reversų projektus.

„Man atkurti Lietuvos valstybės vėliavą daug padėjo Kovo 11-osios akto signatarai Česlovais Juršėnas ir Vytenis Andriukaitis. Lietuvos valstybės simbolių atkūrimas bei kūrimas buvo sudėtingas. Pavyzdžiui, daug diskusijų kilo dėl jau minėtos istorinės vėliavos ir herbo. Nederėtų kalbėti apie Vytį. Tai yra ne Vytis, o Lietuvos valstybės herbas. Taip pat buvo diskusijų, kurį herbo variantą pasirinkti – Gedminaičių, kuriame pavaizduoti Gedimino stulpai, ar Jogailaičių, kuriame Gedimino stulpų jau nėra. Lėmė E. Rimšos pozicija, kad herbe palikti Jogailaičių variantą, nes jis Lietuvos istorijoje buvo ilgiau naudojamas. Taip pat laikėmės nuostatos, kad negalima naudoti herbo variantų, naudotų po Liublino unijos“,– sakė A. Každailis.

Heraldikos žinovo teigimu, padaryta klaida, kad 1992 m. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje įteisinta mūsų trispalvė, kaip nacionalinė ir valstybės vėliava. A. Každailio manymu, turėtų būti įteisinta ir ta vėliava, kuri simbolizavo LDK laikus, nes ten yra mūsų valstybės šaknys. Ši vėliava turėtų būti valstybės (institucinė). Dailininkas prisimena ir diskusijas Aukščiausioje taryboje.

„Su E. Rimša pamatėme tada ribotos Konstitucijos projekto rengėjų žinias, taip pat ir pono Vytauto Lansbergio. Jis save vadina M. K. Čiurlionio kūrybos ryškiausiu tyrinėtoju, nors apie šį dailininką ir kompozitorių nėra parašęs normalios knygos. Džiaugiuosi, kad vėliau, nors poįstatyminiu dokumentu, buvo įteisinta istorinė Lietuvos vėliava. Tačiau pagrindine liktų trispalvė, nes ji jau yra įaugusi į mūsų tautos sąmonę“, – sakė dailininkas.

Miestų ir miestelių herbai

Jau minėjome, kad A. Každailis yra atkūręs arba sukūręs apie 120 miestų ir miestelių herbų. Jis ir Vilniaus herbo atkūrimo autorius. Dailininkas atkūrė arba sukūrė senosios Lietuvos sostinės Trakų, Aukštaitijos sostinės Panevėžio, LDK laikais svarbų vaidmenį turėjusios Merkinės, Šiluvos, gimtosios Baisogalos bei daugelio kitų miestų ir miestelių herbus. Paties menininko atmintyje jau neišliko miestų, miestelių herbai, kuriuos jis atkūrė. Ir mūsų pokalbyje tik per kelis kartus bei interneto platybių pagalba atgaminome, kad Arvydas yra Tytuvėnų, Užvenčio ir Vaiguvos herbų autorius. Tytuvėniškiams idėja turėti savo herbą kilo dar 1996 metus, kai Tytuvėnai šventė 700-ąjį gimtadienį. Tačiau pirmieji bandymai buvo nesėkmingi, kol herbo kūrimo nesiėmė A. Každailis. Pasak menininko, iškilesnio simbolio už garsųjį miesto architektūros ansamblį nėra. To norėjo ir miesto bendruomenė. Herbo skydo raudoname lauke už arkados pavaizduota sidabrinė bažnyčia su auksiniais kryžiais ir skulptūrėle centrinio bokšto nišoje. Sidabrinės arkados vidurinėje raudonoje nišoje auksinis bernardinų simbolis: žiede dvi sukryžiuotos rankos ir kryžius. Pats autorius savikritiškas ir mano, kad herbe galbūt yra per daug detalių. Herbą savo dekretu 2002 m. rugpjūčio 19 d. patvirtino Prezidentas Valdas Adamkus. Herbas pavaizduotas ir Tytuvėnų vėliavoje, kurią siuvo A. Každailio žmona Regina.

Užvenčio herbo kūrimas prasidėjo dar praėjusiame amžiuje. Čia herbo etalono autorius A. Každailis po susitikimo su bendruomene, kuri ir buvo herbo užsakovė, sutarė, jog Skydo papėdėje sidabrinė išgaubta juosta simbolizuoja čia pratekančią Ventą. Užvenčio kraštas neatskiriamas nuo rašytojų Povilo Višinskio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, todėl jame pavaizduotas Pegasas. Priminsime, kad Pegasas yra poetinio įkvėpimo ir kūrybos simbolis. Aukso spalva simbolizuoja kilnumą, dorumą, protingumą, galią, raudona – drąsą, sidabro – taiką ir nuoširdumą.

Užvenčio herbas patvirtintas 2000 m. kovo 23 d. Prezidento V. Adamkaus dekretu.

Heraldikos komisijoje kartu su Vaiguvos bendruomene buvo nuspręsta herbe pavaizduoti heraldinę figūrą – sidabrinę gegnę ir įamžinti 1803–1804 m. pastatytą naują dvibokštę Vaiguvos bažnyčią, kuri tituluojama šv. Jono Krikštytojo vardu.

Sidabrinė gegnė asocijuojasi su miestelio vardu ir Knituojos upe. Šv. Jonas Krikštytojas traktuojamas, kaip žmonijos užtarėjas, asketiško gyvenimo būdo idealas.

Vaiguvos herbas patvirtintas 2009 m. rugpjūčio 21 d. Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu.

2012 m. herbo pagrindu pašventinta Vaiguvos vėliava.

A. Každailis sakė, kad jį į heraldiką patraukė domėjimasis savo tautos istorija.

„Man visada buvo įdomu ir svarbu, kur mūsų šaknys, iš kur mes atėjome, ką išgyvenome ir pasiekėme ir iš to daryti prielaidas, kur einame“, – teigė Arvydas.

Tačiau A. Každailis Lietuvoje didžiausio įvertinimo susilaukė ne už nuopelnus heraldikoje, o dailėje. 2002 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už ofortų ciklą „Prūsijos žemės kronika“. Ofortas – grafikos technika, spaudos būdas, išrastas XVII a. Būdingi šviesių-tamsių tonų deriniai, subtilus štrichavimas, laisvas piešinys. Šios premijos laureatas sako, kad prūsai tai trečioji Baltų gentis, kuri deja neišliko. Likome tik mes – lietuviai ir latviai.

„Esu tikintis, nors ir ne kiekvieną sekmadienį nueinu į bažnyčią, bet istorija turi aibę spalvų ir atspalvių. Lietuviai – paskutinė pagonių tauta, kuri buvo krikštyta. Negalime nuneigti krikščionybės vaidmens Lietuvos istorijoje, tačiau negalime nuneigti ir to fakto, jog mūsų protėvių krikštas aplaistytas krauju“, – sako A. Každailis.

Menininkas taip pat apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio 5 laipsnio ordinu, Estijos kultūros paminklų apsaugos medaliu, dar sovietmečiu pelnė Didįjį Gintaro prizą, pelnė Pabaltijo knygų dailės trienalę, Maskvoje pelnė Andrejaus Gančerovo premiją Sąjunginiame gražiausių knygų konkurse. A. Každailis – Baisogalos garbės pilietis. Jis taip pat ir gimtojo miestelio garbės pilietis.

Lietuva – didžioji aistra ir svarbiausias rūpestis

„Man visuomet buvo labai svarbu, kur aš gimiau, kas yra mano tėvynė ir kaip jai sekasi. Save mačiau kaip Lietuvos, jos visuomenės, labai konkretaus lietuviško žemės lopinėlio ir jo kraštovaizdžio sudedamąją dalį. Kadangi gimiau ne mieste, didelę įtaką turėjo aplinkinis santūraus gamtos grožio pasaulis“,– sako A. Každailis. – „Didžiuojamės Lietuva – ji šiandien Rytų Europos liūte vadinama. Joje – dirbtinis intelektas, aukštosios technologijos… Bet ar tai visa Lietuvos kultūra? Skęstant partinėse rietenose, kai karas šalia, tarsi kažko labai trūksta, tik ar čia kaltos demokratijos silpnybės, ar negebėjimas ja naudotis? Ko trūksta? Gal paprasčiausio sąžiningo darbo, artimo meilės, atlaidumo ir gerumo? Gal tai leistų rastis ir augti asmenybėms, vienijančioms visuomenę ir politines jėgas“.

Menininkas sako, jog kartais per dieną gauną 4–5 kvietimus į vaizduojamosios dailės parodų atidarymus. Jų autoriais dažniausiai būna merginos arba moterys. Dažnai tokiose parodose vyrauja pseudofilosofiniai momentai, hedonizmas, kosmopolitizmas ir menininkas pasigenda dėmesio Lietuvai, dabarčiai. Apie nūdienos aktualijas A. Každailis kalba: „Susikūrė kultūrininkų sąjūdis, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad jo tikslai labai siauri – ginti visuomeninio transliuotojo viršininkę, bei reikalauti, kad iš valdžios būtų pašalinta R. Žemaitaičio partija. Neslepiu, nesu R. Žemaitaičio šalininkas, tačiau yra daug skaudesnių problemų. Prieš rinkimus daug kalbama apie dėmesį kultūrai, tačiau kai susiformuoja nauja valdžia, kultūra pamirštama, nors ji yra mūsų tautos gyvybės šaknys. Netgi elementarių dalykų nebepaisoma. Prabėgo daugiau kaip trisdešimt metų, o reprezentacinės Lukiškių aikštės tvarkymas nepajudėjo. Nors yra dėl jos priimtas įstatymas, tačiau jis nevykdomas. Jei aš nevykdyčiau įstatymo, pažeisčiau jį, tai su pačiu kalbėtumėmės telefonu ne iš mano namų, o iš kalėjimo „cypės“. Stebina ir nesibaigiančios diskusijos apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos reprezentacinė aikštė. Diskutuoja visi, kam tik į galvą šauna. Pakraupęs buvau, kai per televiziją išgirdau žurnalisto Edmundo Jakilaičio ir istoriko Alfredo Bumblausko diskusiją. Pastarąjį, kaip istoriką, vertinu, tačiau, kai kalbame apie reprezentacinę aikštę, reikia turėti architektūros, meno žinių, išmanyti urbanistikos, paminklų statymo subtilybes. Bet taip jau yra: visi valdininkai ir politikai yra balti, bet yra tarp jų ir baltesnių. Liūdna, kad politinės organizacijos savo partinius ir asmeninius interesus ėmė ginti labiau nei valstybės. Užmiršti esminiai Sąjūdžio idealai ir juos iškėlusios asmenybės. Labai noriu, kad tarnautume Lietuvai pagal sugebėjimus, o ne plepėtume apie tėvynę“.

Alvydas GEŠTAUTAS / „Bičiulis“