Tarp miglotos ateities ir karčios realybės

Orientuosis į gaminančius

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) matymą pristatė žemės ūkio viceministras Ramūnas Krugelis. Jis akcentavo, kad dabar žemės ūkio ir maisto sistemos atsparumo didinimas skatinamas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu planu (SP). Šio dokumento pagrindinis tikslas – išlaikyti ūkių pajėgumą ir gebėjimą prisitaikyti. Tam pasitelkiama kelių lygmenų logika – bazinė ir papildoma pajamų parama, susietoji parama gamybai svarbiuose sektoriuose, jaunųjų ūkininkų įsikūrimo rėmimas bei investicijos į žemės ūkio valdas. Taip pat pabrėžtos prevencinės priemonės rizikoms mažinti, pavyzdžiui, draudimo įmokų kompensavimas. Lėšos skiriamos ten, kur atsparumo poreikis yra realus ir praktinis.

Viena didžiausių problemų, kuri aktuali visai Europai, – kartų kaitos trūkumas. Jauni žmonės vis rečiau renkasi žemės ūkio sektorių, o tai ilgalaikėje perspektyvoje kelia pavojų tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos (ES) aprūpinimui maistu. Žemės ūkio viceministras teigė, kad Lietuva jau dabar planuoja priemones šiai problemai spręsti iki 2028 m., o vėliau bus pradėtos įgyvendinti naujos europinės programos.

R. Krugelis minėjo trumpųjų maisto tiekimo grandinių ir kooperacijos svarbą, o tai esą stiprina smulkiuosius ūkius, kaimo gyvybingumą. Ir pabrėžė, kad smulkieji ir vidutiniai ūkiai, kuriems SP skiriamas ypatingas dėmesys, pasižymi didžiausiu lankstumu ir atsparumu kritiniais momentais.

ŽŪM požiūriu, ateityje parama turės būti dar tikslingiau orientuota į aktyviai ūkininkaujančius asmenis, kurie tiesiogiai prisideda prie maisto gamybos. Lietuvos pozicija derybose dėl kito finansinio laikotarpio bus aiški – daugiau dėmesio gaminantiems ūkiams. Žemės ūkio viceministras pabrėžė, kad yra rengiamos gyvulininkystės plėtros gairės, kur numatyti konkretūs veiksmai dėl investicinės paramos, tvarių technologijų diegimo, biosaugos stiprinimo bei ligų prevencijos.

Kalbėdamas apie žemės ūkio viziją iki 2050 m., R. Krugelis pabrėžė, kad žemės ūkis yra neatsiejama aukštos pridėtinės vertės ekonomikos dalis. Siekiama perorientuoti sektorių, kad būtų eksportuojama ne žaliavos, o vietoje perdirbti produktai, diegiamos inovacijos ir bendradarbiaujama su mokslu. Jis pažymėjo, kad po 2027 m. laukia sudėtingas laikotarpis – keisis ES paramos principai, kai kurios programos bus sujungiamos, todėl lėšų kaimo plėtrai bus sunkiau išsikovoti. Lietuvai teks aktyviai kovoti už tiesioginių išmokų išorinę konvergenciją ir paramos tęstinumą. Mažėjant ES paramai, teks ieškoti papildomų nacionalinio finansavimo galimybių ir dar tikslingiau nustatyti prioritetus. Būtina strategiškai įvertinti, kokiais produktais Lietuva apsirūpina, o kur esame priklausomi, ir atitinkamai diversifikuoti gamybą.

Pagrindinis ŽŪM tikslas išlieka tas pats – užtikrinti nenutrūkstamą maisto tiekimą net ekstremalių situacijų metu, įtraukiant tiek smulkiuosius, tiek stambiuosius gamintojus į bendrą maisto saugos sistemą.

„Surištos rankos“

Išsamų pranešimą, kur buvo taikliai įvardyta esama situacija ir pasiūlyti konkretūs sprendimai, pristatė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas kaimo ir teritorijų planavimo klausimais dr. Gediminas Vaičionis. Jis konstatavo, kad žemės ūkis ir maisto ūkis formaliai priskiriami strateginiams sektoriams, tačiau reali politikos ir finansavimo struktūra rodo, jog tai nėra nuosekliai įgyvendinamas nacionalinis prioritetas. Sektorius stiprinamas per fragmentuotus ir centralizuotus instrumentus, o savivaldybių vaidmuo – nepakankamas, nes jos jaučiasi turinčios „surištas rankas“, stokojant finansinio ir teisinio savarankiškumo. Nors pripažįstama, kad žemės ūkis daugumoje savivaldybių yra ypač svarbus, išlaikant regionų gyvybingumą.

Savivaldybės mato galimybes stiprinti žemės ūkį ir maisto sektorių teikiant mokestines lengvatas ir investicinę paramą, skatinant trumpąsias maisto tiekimo grandines, gerinant teritorijų planavimą ir infrastruktūrą (pirmiausia melioracijos), teikiant informacinę paramą ir kt.

G. Vaičionis pažymėjo, kad regionuose reikia spręsti žmogiškųjų išteklių ir žemės ūkio specialistų parengimo bei kitas problemas.

Vaidmuo ir nauda

Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė dr. Rasa Melnikienė akcentavo, kad žemės ūkis visuomenei atlieka tris svarbiausias funkcijas: maisto ir žaliavų gamybos, kaimo gyvybingumo išsaugojimo ir geros gamtinių išteklių būklės palaikymo. O žemės ūkio atsparumas yra gebėjimas prisitaikyti ir transformuotis. Akademinio sluoksnio atstovė dėstė, kad anksčiau, kai trūko maisto produktų, pagrindinė strategija buvo produktyvumas. Vėliau atsirado konkurencingumo siekis – gebėjimas dirbti efektyviai. Tvarus žemės ūkis geba valdyti rizikas (ne tik aplinkosaugines), o atsparus ūkis – transformuotis ir prisitaikyti prie pokyčių. Visi šie procesai yra tarpusavyje susiję.

„Nūnai mums sunku susitarti dėl bendros strategijos dažniausiai todėl, kad paskęstame detalėse ir skirtinguose interesuose. Kad pažvelgtume į ateitį, turime atsispirti nuo einamųjų klausimų ir suprasti, kas yra svarbiausia. O žemės ūkyje svarbiausia yra ūkininkas“, – teigė LSMC Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė.

Kalbėdama apie žemės ūkio atsparumo prielaidas, ji siūlė į ūkius pažvelgti iš kitokios perspektyvos – kokį vaidmenį jie vaidina, kokią naudą neša visuomenei, vietos bendruomenei ir valstybei. Pagal tai išskyrė tris ūkių grupes. Pirmoji – dalinio užimtumo ūkiai, kurie prisideda prie kaimo gyventojų pajamų didinimo ir diversifikavimo, pritraukia naujus gyventojus iš miestų, kuria produkcijos ir paslaugų įvairovę. Jei žmogui tokia veikla verta užsiimti, vadinasi, ūkis yra konkurencingas. Kita grupė – šeimos ūkiai, kurie kuria pridėtinę vertę vietos bendruomenėje, palaiko kartų kaitą ir rūpinasi gamtos išteklių atkūrimu, nes mąsto apie tęstinumą ir ūkio perdavimą vaikams. Trečioji grupė – industriniai ūkiai, kurie diegia inovacijas, modernius vadybos metodus, didina eksporto potencialą ir padeda spręsti maisto problemas pasauliniu mastu, kurdami darbo vietas aukštos kvalifikacijos specialistams.

„Visos šios grupės yra svarbios, jos tiesiog vaidina skirtingus vaidmenis, tad joms reikia skirtingos paramos. Formuojant ilgalaikes strategijas, reikia atsižvelgti į ūkių interesus. Kai manęs klausia, koks ūkis yra konkurencingas, atsakau – visoks: mažas ir didelis, specializuotas ir diversifikuotas, parduodantis žaliavą ir tiekiantis produktus tiesiogiai vartotojui. Mano pagrindinė žinutė – privalome įvertinti ūkių įvairovę ir politikos priemonėmis atspindėti skirtingus ūkininkaujančių žmonių poreikius, kad jie norėtų likti kaime. Kiekvienas ūkis Lietuvoje yra svarbus“, – apibendrino mokslininkė.

Ateitį lemsiantys veiksniai

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) kanclerio pavaduotojas dr. Rytis Skominas išskyrė pagrindinius veiksnius, kurie lems žemės ūkio ateitį 2040–2050 m. – demografinį, keliantį nerimą dėl mažėjančios populiacijos ir ypač vaikų skaičiaus, bei geopolitinį, lemiantį išteklių brangimą ir maisto resursų problemas. Be abejo, Lietuvos žemės ūkio ateitį lems dar ir ES vidaus politika bei strategijos, susijusios su žalinimu dėl klimato kaitos. Anot VDU ŽŪA kanclerio pavaduotojo, iš to kylantys reikalavimai skatina technologinę pažangą.

„Daug dirbama su skaitmenizacija, robotizacija, dirbtinio intelekto taikymu, per ateinančius 10–20 metų šios technologijos bus sparčiau ir labiau diegiamos. Reikėtų nepamiršti ir anglies ūkininkavimo, kuris susijęs su dirvožemio sauga“, – vardijo R. Skominas. Jis pasidžiaugė, kad Lietuva investuoja į mokslą, susijusį su žemės ūkiu, tačiau kartu pastebėjo, jog procesus apsunkina didelė biurokratija, kuri neskatina diegti mokslo pažangos žemės ūkio įmonėse. „Prioritetiniai sprendimai ateičiai – kurti didesnę pridėtinę vertę, kuri būtų naudinga ir ūkiams, ir šalies ekonomikai. Ir, aišku, spręsti demografines problemas, kad nebūtų taip, jog žemės ūkyje nebus kam dirbti. Galima būtų sakyti, kad dirbs daugiau robotų ir pan., bet kažkam reikės juos valdyti“, – dėstė VDU ŽŪA kanclerio pavaduotojas. Jo teigimu, šiuo atžvilgiu galėtume pasidairyti, pavyzdžiui, į Kazachstaną, kur yra daug jaunimo, o šeimos augina po 4–5 vaikus.

Kuo virto drąsūs planai?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. balandžio 28 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo