Tautinio paveldo sąrašą papildė nauji gaminiai ir tradicinių amatų meistras

Už kiekvieno tokio gaminio slypi ne tik kruopštus rankų darbas. Dažnai tai ir šeimos istorijos, vaikystės prisiminimai, iš artimųjų perimti įgūdžiai, ilgametis mokymasis ir noras, kad senosios tradicijos nenutrūktų. Vieni amatininkai tęsia tai, ką matė savo namuose, kiti daug metų gilinasi į pasirinktą amatą, dalyvauja stovyklose, seminaruose, parodose ir savo žinias perduoda kitiems.

Muilo gamybos tradicija, perduota per kartas

Muilo gamybos paslaugą sertifikavo amatininkė Vilita Emsley iš Klaipėdos rajono. Ši tradicija jos šeimoje siekia prosenelės Juzefos laikus. Ji, gyvendama Veisiejų rajone, Kapčiamiesčio apylinkėse, muilą gamindavo iš jaučio taukų pagal savo receptą.

Šią receptūrą ir gamybos metodiką prosenelė perdavė dukrai Genovaitei, o ši – savo anūkei Vilitai. Kaip pasakoja amatininkė, toks muilas anksčiau buvo naudojamas ne tik prausimuisi, bet ir buityje – rūbams skalbti. Šiandien Vilita siekia išsaugoti šią šeimos tradiciją ir perduoti ją savo vaikams.

Vilniaus krašto verbos – kruopštumo ir spalvų dermė

Tautinio paveldo produktais pripažintos ir trijų amatininkių kuriamos verbos. Jas sertifikavo Regina Sinkevičienė iš Trakų rajono, Irena Sverčkova iš Elektrėnų savivaldybės ir Leonarda Šostak iš Vilniaus.

Komisijai pateiktos figūrinės, plokščiosios ir volelinės verbos. Tai vienas ryškiausių Vilniaus krašto tradicinių dirbinių, kuriame svarbus ir kruopštumas, ir spalvų pajautimas, ir augalų komponavimo tradicija. Verbos išlieka atpažįstamu šio krašto ženklu, glaudžiai susijusiu su papročiais, tikėjimu ir gamta.

Šiaudiniai dirbiniai – iš vaikystės, šeimos papročių ir mokymosi

Šiaudinius sodus, žvaigždes, eglutės žaisliukus, girliandas ir skrybėles sertifikavo amatininkė Loreta Steponavičienė iš Kėdainių rajono.

Šiaudai ir rankdarbiai ją lydėjo nuo vaikystės. Iš laukų parsinešusi šieno ar šiaudų, ji gamindavo įvairias figūras, žaisliukus, ant knygos ar lentos ausdavo juosteles. Svarbų vaidmenį jos gyvenime turėjo ir artimųjų puoselėti amatai: mama siuvinėjo, verpė vilną, mezgė, o tėtis drožinėjo medį ir buvo savamokslis kaimo muzikantas.

Pynimo amato tradiciją Loretai perdavė močiutė Veronika, kilusi iš Pasvalio rajono. Iš savo ūkyje išaugintų ruginių šiaudų ji rišdavo sodus, gamindavo šiaudinius eglutės žaisliukus, liktoriukus, kankorėžius, varpelius, angeliukus, girliandas ir žvaigždutes. Velykoms ir vestuvėms skirtus sodus puošdavo sausomis gėlytėmis, „saulutėmis“ ir paukšteliais.

Loreta šiaudinių sodų ir kitų šiaudinių dirbinių įgūdžius jau 16 metų tobulina tradicinių amatų vasaros kursuose Kelmėje pas tradicinių amatų meistrę Korneliją Lopetienę. Iš jos išmoko pinti ir siūti šiaudines skrybėles, kokias kadaise nešiojo jos senelis.

Ši tradicija gyva ir pačios amatininkės šeimoje. Jau 35 metus Kūčių vakarą eglutė puošiama pačių pasigamintomis šiaudinėmis girliandomis, žvaigždutėmis, angeliukais, varpeliais ir liktoriukais, o virš Kalėdų stalo kasmet pakabinamas naujas šiaudinis sodas.

Kalvystė, sauganti senąją mažąją architektūrą

Tradicinės kalvystės amatų meistru pripažintas Martynas Breikštas iš Prienų rajono, kuriantis memorialinių paminklų viršūnes – kryžius ir saulutes.

Menas ir kūryba Martyną domino dar mokykloje. Pirmuosius metalo gaminius jis pradėjo kurti 1998 metais, o nuo 2010 metų įsikurtoje „Poškučio“ kalvėje gamino metalo dirbinius šeimai, draugams ir užsakovams.

Nuo 2012 metų, susipažinęs su mažąja architektūra – memorialinių paminklų viršūnėmis, kryžiais ir saulutėmis – Martynas ėmė gilintis į senųjų lietuvių ir baltų kultūrą bei tradicijas. 2018 metais jo kuriamos memorialinių paminklų viršūnės buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktai.

Kalvystės srityje Martynas aktyviai dirba jau daugiau kaip dešimtmetį. Jis dalyvauja amatų stovyklose, seminaruose, kalvystės pleneruose, dailės parodose, yra surengęs personalinių parodų. Tradicinių amatų meistro vardas jam svarbus kaip veiklos įvertinimas ir paskata toliau saugoti kalvystės tradicijas bei perduoti amato paslaptis jaunimui.

Kviečiame sertifikuoti tradicinius gaminius

Žemės ūkio agentūra kviečia amatininkus, tęsiančius Lietuvos šimtametes tradicijas, gaminančius tradicinius gaminius ar galinčius tradicinės gamybos paslapčių mokyti jaunimą ir kitus besidominčius asmenis, sertifikuoti savo gaminamus produktus, tradicines paslaugas ir mokymo programas.

Prašymus sertifikuoti gaminius ir prie jų pridedamus dokumentus galima teikti Žemės ūkio agentūrai el. paštu info@zua.lt, per e. pristatymo sistemą, kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, paštu, kreipiantis asmeniškai arba per atstovą.

Primename, kad tautinio paveldo produkto, tradicinių amatų neformaliojo mokymo programos sertifikato ir tradicinių amatų meistro pažymėjimo duomenys skaitmenine forma suvedami į Licencijų informacinę sistemą. Informacija apie gamintojus skelbiama svetainėje www.tautinispaveldas.lt.

Tautinis paveldas keliauja po Lietuvą

Šiais metais Žemės ūkio agentūra, bendradarbiaudama su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, organizuoja ir penkių parodų ciklą „Tautinis paveldas: pažink, patirk, paragauk“. Jis pristatomas skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose, kad sertifikuoti tautinio paveldo produktai, jų kūrėjų istorijos ir tradicinės technologijos būtų arčiau žmonių.

Antroji ciklo paroda vyksta Vištyčio regioninio parko grupės lankytojų centre. Parodos atidarymas numatytas 2026 m. birželio 4 d. 15 val., o lankytojų ekspozicija lauks visą birželio mėnesį – nuo birželio 1 iki 29 dienos.

Šioje parodoje bus galima iš arti pamatyti ir neseniai sertifikuoto tradicinės kalvystės amatų meistro Martyno Breikšto darbus.

ŽŪA informacija