Tautos prisikėlimo kryžius – dovana visai Lietuvai

Tautinio prisikėlimo simbolis

„Kaltinėnai buvo mano gyvenimo misija“, – taip 18 metų trukusią tarnystę Šilalės rajono žmonėms vadina kun. Petras, 1988 m. pats pasiprašęs tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus paskirti jį Kaltinėnų klebonu, kad galėtų atstatyti sudegusią bažnyčią. Kunigo žvilgsnis į kalvą už miestelio nukrypo tada, kai bažnyčiai statyti prireikė labai daug žvyro, o vežtis jį iš karjero Kryžkalnyje pasirodė pernelyg brangu. Kasant žvyrą, reikėjo užlyginti atsiradusias duobes, tuomet ir kilo mintis sukurti Lurdą Švč. Mergelės Marijos garbei. Telšių vyskupas A. Vaičius palankiai įvertino kunigo idėjas ir pasiūlė pagalvoti apie kažką panašaus į Kalvarijų Kryžiaus kelią. Taip gimė sumanymas įrengti Dvasingumo parką.

„Mano mokytojas, Jiezno klebonas, mokslininkas, filologas, filantropas ir nuostabus žmogus kun. Bronius Bulika dažnai būdavo Prancūzijoje, gerai mokėjo prancūzų kalbą. Jis man papasakojo, kad daugelyje Prancūzijos bažnyčių yra ne 14 stočių, o 15. Penkioliktoji yra Prisikėlimo kryžius. Pagalvojau – labai gera mintis. Lietuvoje neprigijo idėja Kristaus stočių kelią vainikuoti Prisikėlimo kryžiumi. Per Velykas bažnyčiose būna kryžius, perjuostas balta drobe, tačiau tik iki Atvelykio. O mes jau kiek metų turime Kaltinėnuose? Nuo 1990-ųjų“, – iki šiol džiaugiasi kun. P. Linkevičius, iš tolo šviečiantį kryžių vadinantis ne tik Kristaus, bet ir lietuvių tautinio prisikėlimo simboliu.  

Kyla į dangų kaip banga

Kaltinėnuose vykstančių darbų įkarštyje likimas kun. P. Linkevičių suvedė su dailę studijavusiu kauniečiu Juozu Rupšiu. Jauno menininko mama dainavo viename iš Kauno chorų ir buvo atvykusi į Kaltinėnus giedoti Mišiose. Klebonui didelį įspūdį padarė žinia, kad ji yra tremtinė.

„Sutikti tokį žmogų 1989-ųjų vasarą Kaltinėnuose buvo didelė laimė. Ta vasara buvo įspūdinga, vyko Baltijos kelias, daug kitų įsimintinų įvykių – jautėsi didžiulis dvasinis ir tautinis žmonių pakilimas, tarsi po kažkokios ilgos sausros būtume gavę gurkšnį tyro gyvybės vandens. Prie to visi vienu ar kitu būdu prisidėjome kaip kas galėjome“, – prisimen J. Rupšys, 1989-aisiais suprojektavęs Tautos prisikėlimo kryžių ir prižiūrėjęs jo statybas.

Bažnyčia jau buvo pradėta atstatyti, tuo pat metu traktoriai valė kelią į kalną, stumdė akmenis, ten, kur turėjo būti išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, darbininkai kirto krūmus. Kūrybiniame procese, kaip mena J. Rupšys, aktyviai dalyvavo ir kun. P. Linkevičius.  

„Mačiau, koks yra užsidegęs kun. Petras, kaip jam reikia profesionalaus meniško požiūrio į tą erdvę, kurią buvo užsimojęs paversti unikaliu parku. Mane ta idėja irgi labai užkabino ir panirau į ją visu kūnu ir siela. Buvo ir konkursas kryžiui sukurti paskelbtas – turėjau jame dalyvauti. Kažkiek, matyt, suveikė ir pasitikėjimas manimi, anuomet jaunu menininku“, – prisipažįsta J. Rupšys. 

Kūrinio idėja kilo iš bangos. Tauta – lyg Baltijos jūros banga – stipri, galinga, galinti griauti, bet galinti ir kurti naują pasaulį be okupantų priespaudos. 

„Kryžius yra Kristaus prisikėlimo simbolis: klebonas tada sakė, jog tautos prisikėlimas yra prilyginamas Kristaus prisikėlimui Kalvarijų kelyje, dėl to Kryžius ir yra paskutinė šio kelio stotis. Jo forma yra bangos: kyla iš apačios į viršų ir sklendžia virs visko, kas yra akiratyje. Projekte turėjo atsispindėti ir mūsų protėvių siekis išsaugoti tapatybę, dėl to ant jo pavaizduoti Gediminaičių stulpai“, – aiškina menininkas. 

1990 m. pavasarį, Šv. Velykų išvakarėse, kun. P. Linkevičius pristatė šį projektą parapijos tikintiesiems. Pasak J. Rupšio, jam labai svarbus buvo pritarimas, todėl teko padaryti net keletą būsimo kryžiaus maketų: vieną natūralaus dydžio ir kelis mažus, 30 cm aukščio, kad žmonės galėtų apžiūrėti, palaikyti rankose. Didysis maketas, natūralaus dydžio kryžius plokštumoje, buvo kranu pakeltas šventoriuje, prie statomos bažnyčios. 

Norėjo dvigubai aukštesnio

J. Rupšys prisimena, kad kun. P. Linkevičius ragino jį statyti dar didesnį, bene 40 metrų aukščio kryžių. Ir nors dabartinis buvo sumažintas perpus, vis tiek yra vienas aukščiausių Lietuvoje.  

„Klebonas tada man sakė: „Juozai, daryk taip, kaip tu matai, kad jis gražiai atrodytų erdvėje, o Akmenės cementas prižadėjo, kad cemento bus tiek, kiek reikės“. 

Noras statyti aukštesnį buvo, bet toje erdvėje, kurią išrinkome, man atrodė, jog 19 metrų yra pats optimaliausias dydis. Žinoma, suveikė ir lietuviškas kuklumas, būtinybė taupyti. Tuo laiku taip jautėme, ir darėme taip, kaip jautėme. Galbūt dabar atsirastų kitokia stilistika, bet tai nėra esminis dalykas. Kai nugyveni didelį metų tarpsnį, visada atrodo, jog galėjai padaryti geriau. Bet pagrindinės koncepcijos ir dabar nekeisčiau“, – neslepia menininkas. 

Anot skulptoriaus, tuo metu kompiuteris buvo neįsivaizduojama prabanga, o apie skaitmeninius fotoaparatus niekas nė nežinojo. Viskas buvo daroma tik „akimis ir rankomis“. Juostiniu fotoaparatu „FED-5“ J. Rupšys pasidarydavo įvairaus kryžiui parinktos erdvės nuotolio nuotraukas. Tada ant jų pagal mastelį nupiešdavo kryžių, kad matytų jo santykį erdvėje. Važiuodamas Žemaičių plentu, nes iš ten geriausiai atsiveria vaizdas į kryžiaus vietą, žiūrėdavo, ar tas kryžius ne per mažas, ar ne per didelis. Galutinis sprendimas buvo priimtas po to, kai parinktoje vietoje iškilo natūralaus dydžio kryžiaus maketas.

J. Rupšys tuomet buvo 20-ies, bet atsakomybė jo neišgąsdino. Nebijojo ir kritikos, nes turėjo didžiulį norą kurti, entuziazmo, užsispyrimo ir tikėjimo tuo, ką darė, kad jokia kritika neveikė.

„Kunigas buvo užsidegęs tikėjimu, o aš kūryba, tokia stipri buvo mūsų abiejų sinergija, kad negąsdino jokios kliūtys. Visa tai davė geriausią rezultatą“, – dabar „Šilalės artojui“ sako skulptorius. 

Kryžiaus projektą jo autorius susuko į tūbelę, įdėjo į kapsulę ir, statant įmūrijo į kryžių, kad jis niekada nebūtų nukopijuotas. 

Niekas neatsisakydavo padėti

Vienam kunigui viską aprėpti buvo sunku, nebuvo įmanoma gauti net baltų dažų, tada nueiti ir nusipirkti ko reikia, buvo paprasčiausiai neįmanoma, reikėjo ieškoti, susitarti, išprašyti.

„Reikėjo važiuoti į Kauną, susitikinėti ir vesti derybas su statybinių organizacijų tiekimo skyrių vadovais, buvau tarsi Kaltinėnų atstovas, organizuojantis medžiagų tiekimą. Dabar stebiuosi, kaip tada viskas buvo paprasta: neturėjau automobilio, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau 3 valandas Žemaičių plentu, gėrėdamasis viskuo, ką užmatydavo akys“, – prisimena Tautos prisikėlimo kryžiaus autorius. 

Atrodo kaip stebuklas, bet anuomet daugelis dalykų buvo daroma dykai. Klebonas Petras, kurį, regis, pažinojo visa Lietuva, mokėjo taip paprašyti, kad jam niekas neatsakydavo. Pinigų už savo darbą neėmė ir J. Rupšys. Kai prireikė techninio projekto kryžiui statyti, paskambinęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo Techninio skyriaus viršininkui Česlovui Vytautui Stankevičiui iškart pasakė, kad atlyginimo nebus. Bet žodžiai „tauta, prisikėlimas“ veikė magiškai, niekas neatsisakydavo padėti. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje tuomet politiko karjerą jau pradėjęs kaunietis inžinierius ir parengė Tautos prisikėlimo kryžiaus Kaltinėnuose statybos projektą. 

Sujaudino begalinis žmonių dosnumas

Tautos prisikėlimo kryžiaus idėja uždegė ir kaltinėniškius – kun. P. Linkevičius mena begalinį žmonių dosnumą: „Buvo Didysis penktadienis, šeštadienis, o Velykų sekmadienį reikėjo žmonėms pristatyti projektą. Juozas jau buvo atvežęs maketuką, užlipau į sakyklą ir rodau jį visiems. Pasiūliau balsuoti, ar reikia. Pakilo jūra rankų. Tada pasakiau, jog reikės po 5 rublius susimesti, ir vėl jūra rankų pakilo“...

Ne tik Kaltinėnų apylinkių, bet iš visos Lietuvos žmonės siuntė aukas Tautos prisikėlimo kryžiui.

„Kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčiai žmonės už plytą mokėjo aukodami, taip ir šitam kryžiui aukojo. Ateina paštininkė su šypsena ir vis perduoda tai 100, tai 50 rublių, o mes su Juozuku dedame į taupyklę“, – maloniais prisiminimais dalijasi kun. kanauninkas P. Linkevičius, dabar tarnaujantis Darsūniškio parapijoje Kaišiadorių rajone.

Per 1990-ųjų Velykas tikinčiųjų laukė stebuklas.

„Padarėme beveik identišką muliažą būsimam kryžiui iš faneros. Karkasas buvo iš 35 mm vamzdžių. Aš šventoriuje pjausčiau tuos kartono lapus. Turėjome pakelti ir pažiūrėti, kaip atrodys natūroje. Kėlėme su kranu, sutvirtinome lynais, kad nenuvirstų“, – šiandien nostalgiškai prisimena skulptorius J. Rupšys.  

Tautos prisikėlimo kryžius buvo pastatytas 1990-ųjų birželio 22-ąją, o tų pačių metų lapkričio 13 d. jį pašventino Telšių vyskupas A. Vaičius.

„Vatikano didžiojoje salėje yra kūrinys, kuriame Kristus pavaizduotas nepaprastos energijos. Tas kūrinys – šedevras. Lietuvoje tokio simbolio nemačiau. Na, gal Trijų kryžių kalnas, bet tokios ekspresijos kaip Kaltinėnų prisikėlimo kryžius nėra“, – neabejoja kun. kanauninkas P. Linkevičius, 2022 m. žmonių valia tapęs Šilalės rajono garbės piliečiu. 

Dabar, ruošiantis jubiliejui, Kaltinėnų ir visos Lietuvos simboliu tapęs kryžius yra atnaujinamas ir netrukus jo švytėjimas bus dar ryškesnis ir prasmingesnis.

Daiva BARTKIENĖ, Angelė BARTAŠEVIČIENĖ / ŠILALĖS ARTOJAS

J. RUPŠIO archyvo nuotr.