Telšiuose restauruojamas praėjusio amžiaus pradžios koplytstulpis

Apie 1920-uosius pastatytas liaudies meistro Igno Radavičiaus kūrinys yra vienas iš vertingiausių Telšių krašto mažosios architektūros pavyzdžių. Laikas ir gamtos poveikis jį smarkiai pažeidė – mediena sutrūnijusi, puošyba beveik sunykusi. Iniciatyva siekiama ne tik sustabdyti šio kūrinio irimo procesus, bet ir išlaikyti autentišką meistrystės pėdsaką, liudijantį Žemaitijos dvasinį ir kultūrinį paveldą.

Mažosios architektūros statiniai – medinės koplytėlės, koplytstulpiai ir stogastulpiai – yra neatsiejama Žemaitijos kraštovaizdžio ir kultūrinės tapatybės dalis. Jie mena liaudies meistrų kūrybą, simboliką ir religines tradicijas, o kartu yra svarbus vietos bendruomenių atpažinimo ženklas.

„Telšių rajone Kultūros vertybių registre šiuo metu įregistruoti 48 liaudies dailės paminklai – koplytstulpiai ir koplytėlės, – teigia Telšių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Gudavičienė. – Deja, laikui bėgant nemaža jų dalis sunyksta – nebėra žmonių, kurie juos statė ar nuolat prižiūrėjo, o ir pati medžiaga – medis – nėra ilgaamžė. Koplytstulpius nuolat veikia lietus, sniegas, saulė bei vėjas, todėl jie greičiau praranda tvirtumą ir puošybinius elementus, jei nėra reguliariai prižiūrimi. Todėl būtinos sąmoningos paveldo išsaugojimo iniciatyvos.“

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Kveilių kaimo koplytstulpis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 14294), pastatytas apie 1920 m. prie Viešvėnų–Luokės keliuko, netoli Gervainio upelio. Tai medinis, raižiniais puoštas liaudies meno kūrinys, turintis trapecinės formos koplytėlę su šiaurės rytų kryptimi atsuktomis angomis. Viršuje – profiliuotu ornamentu dekoruotas trikampis su „Dievo akies“ simboliu, stogo viršūnėje – kalvio darbo geležinė kryželio viršūnė.

Autorius ir vietos meistrai

Koplytstulpį pastatė Ignas Radavičius, Kveilių kaimo gyventojas. Neturėdamas savo vaikų, jis statė koplytstulpius apylinkėse kaip pamaldumo išraišką ir palikimą bendruomenei. Pasakojama, kad I. Radavičius buvo pastatęs keletą koplytstulpių – vieną prie savo sodybos, kitą prie Gervainio upelio, dar vieną ant Garbės kalnelio bei prie Viešvėnų–Varnių vieškelio.

Prie kūrimo prisidėjo vietos kalvis Kazimieras Indriekas, nukaldinęs geležinius kryželius bei figūrėles. K. Indriekas mirė apie 1921–1925 m., tačiau jo darbai tapo svarbia šio liaudies meno objekto dalimi.

Atlikti atnaujinimo darbai

Per daugiau nei šimtmetį koplytstulpis smarkiai sunyko. Medinė konstrukcija prarado vientisumą – mediena vietomis stipriai sutrūnijusi, matomos gilios įtrūkimo linijos, pažeidimai nuo drėgmės, paviršius apėstas kempininių grybų bei kerpių. Dėl puvimo procesų apatinė stiebo dalis susilpnėjo, todėl visas statinys tapo nestabilus, pavojingai pakrypęs.

Anksčiau dengusi dažų danga beveik visiškai nusilupusi: išlikę tik pavieniai fragmentai liudija apie pirminę spalvinę gamą, tačiau paviršius daugiausia nuogos, pilkšvai patamsėjusios medienos. Puošybiniai elementai, kadaise suteikę koplytstulpiui meninės raiškos, didžiąja dalimi sunykę – profiliuotos detalės ištrupėjusios, ornamentai nutrupėję ar beveik nebeatpažįstami.

Viršutinė dalis, kurią vainikavo kalvio darbo geležinis kryželis, taip pat praradusi pirminę formą – kryžma nulūžusi, išlikusi tik dalis tvirtinimo. Tai dar labiau mažina objekto autentišką meninę vertę. Objekto išlikimui grėsė visiškas sunykimas, todėl jo būklė laikytina kritine ir reikalaujančia neatidėliotinų konservavimo bei atnaujinimo priemonių.

2024–2025 m. Telšių rajono savivaldybė kartu su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetu ėmėsi iniciatyvos restauruoti Kveilių kaimo koplytstulpį, siekdamos išsaugoti autentišką kūrinio formą ir medžiagą, kad šis liudijimas apie vietos meistrų darbą nesunyktų laiko tėkmėje.

Koplytstulpio atnaujinimo, konservavimo ir jo kopijos atkūrimo darbus atliko VDA Telšių fakulteto Dailės ir interjero restauravimo studijų programos (meninių baldų specializacijos) trečio kurso studentai – Martynas Rutkus, Justinas Čeledinas ir Igoris Sulejevas. Studentų veiklą kuruoja programos dėstytojas doc. Bangutis Jonas Prapuolenis.

Atnaujinimo bei konservavimo metu atlikti išsamūs tyrimai, fotogrametrinis dokumentavimas ir detalių išrinkimas. Autentiška mediena buvo impregnuota ir konservuota, sutvirtintos trupančios dalys. Atnaujinti dekoratyviniai elementai – kryželiai, profiliuoti kraštai ir ornamentai. Parengtas ir koplytstulpio dublikatas, kuris iki 2025 m. lapkričio bus pastatytas Kveilių kaime, buvusioje jo vietoje.

Šiuo metu svarstomos galimybės dėl konservuoto ir iš dalies restauruoto originalo tolesnio saugojimo. Viena iš jų – perduoti koplytstulpį Žemaičių muziejui „Alka“, kur būtų užtikrintos tinkamos sąlygos jam išsaugoti.

Skulptūros likimas ir ateities sprendimai

Koplytstulpyje kadaise buvo įstatyta šv. Jono Krikštytojo skulptūrėlė, kurią XX a. pabaigoje vietos gyventojai išėmė. Pati koplytėlė ir stiebas liko be vidinių puošybos elementų. Skulptūrėlių nebeliko, tačiau senesnėse fotofiksacijose (apie 1967 m.) matomos dvi nišoje stovėjusios figūrėlės. Tų pačių metų akte pažymėta, jog pirminė skulptūrinė grupė „Šv. Jonas Krikštytojas“ jau buvo dingusi – skulptūrėlė pavogta. Vėliau įstatyta kita, tačiau ir ji ilgainiui prarasta. Šiuo metu koplytstulpis išlikęs be vienos svarbiausių savo vertingųjų savybių – skulptūros.

Paveldo apsaugos specialistai, atsižvelgdami į pastaruoju metu padažnėjusias kilnojamųjų kultūros vertybių vagystes, yra rekomendavę vertingas skulptūrėles perkelti į muziejus, o jų vietoje koplytstulpiuose patalpinti tik kopijas. Tokia praktika taikoma daugelyje Lietuvos savivaldybių, kur vagysčių mastai itin dideli.

Naujai pastatytame Kveilių koplytstulpyje planuojama įkelti skulptūrą, kai bus apsispręsta, kokia šventojo figūra bus atkurta, kokiomis medžiagomis ir kokiu būdu ji bus pagaminta. Šiuo metu svarstoma, ar skulptūra bus išdrožta tradiciniais būdais, ar bus sukurta pasitelkus šiuolaikinius metodus – pavyzdžiui, 3D spausdinimą, derinamą su rankiniu užbaigimu.

Galutinis sprendimas bus priimtas kartu su Kultūros paveldo departamentu ir projekto vykdytojais.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys

Šios iniciatyvos idėja suderinta su Kultūros paveldo departamentu, taip pat sulaukė Telšių rajono savivaldybės Kultūros ir meno tarybos pritarimo. Darbų eigą savo akimis galėjo pamatyti ir visuomenė – VDA Telšių fakulteto kieme buvo surengti atviri restauratorių darbų pristatymai. „Tai gražus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys. Prie proceso prisidėjo Telšių rajono savivaldybė, akademinė bendruomenė, muziejus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių–Tauragės teritorinis skyrius, o studentai turėjo unikalią galimybę praktiškai mokytis paveldo išsaugojimo“, – pabrėžia Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dekanas, prof. Ramūnas Banys.

Žvilgsnis į ateitį

Tikimasi, kad ši pradėta iniciatyva taps paskata tęsti mažosios architektūros priežiūros darbus visame Telšių rajone. 2026 m. planuojama plėsti programą ir kitose vietovėse, kur dar išlikę koplytstulpiai bei koplytėlės, taip nuosekliai išsaugant Žemaitijos kultūros paveldą ateities kartoms.

Telšių rajono savivaldybės fotoinformacija