„Arklių slėnis“ – vieta, kurioje viešpatauja laisvė ir meilė. Čia sužalotiems ir nuskriaustiems arkliams suteikiama antra galimybė gyventi, čia jie iš naujo mokosi pažinti žmogų ir juo pasitikėti, o žmogus, supratęs gyvūno prigimtį, apdovanojamas draugyste ir vidine ramybe.
Arklys ar žirgas
„Turime suprasti, kad arklys ir žirgas yra tas pats gyvūnas. Taip, kaip juodaodžiai ar baltaodžiai yra žmonės. Žodis „žirgas“ kilęs nuo žodžio „apžergti“. Vieni arkliai buvo stambesni, žemesni, jais ardavo, kitais – aukštesniais, grakštesniais – jodinėdavo. Nuostata, kad žirgas – gyvūnas, kuriuo galima joti, yra prabangus, o arklys – darbinukas, niekam daugiau netinkamas, tik plūgui tampyti, neteisinga“, – įsitikinusi Žirgų globos asociacijos (ŽGA) „Arklių slėnis“ vadovė Olga Choroškova.
Anot O. Choroškovos, todėl ir pasirinktas pavadinimas „Arklių slėnis“, kad šie gyvūnai nebūtų skirstomi. „Arklių slėnyje“ apsigyvena ir buvę čempionai, įvairių varžybų nugalėtojai, ir niekada jokiose varžybose nedalyvavę arkliai.
Gelbėjo nuo pražūties
„Dėl kokių aplinkybių buvo įkurta ŽGA, tiksliai negalėčiau pasakyti. Kiek žinau, Širvintų rajone buvo toks atvejis, kai vienas ūkininkas, negalėdamas ar nenorėdamas išlaikyti savo arklių, paleido juos į mišką. Arkliai kurį laiką blaškėsi po apylinkes, kol galiausiai iš bado ir troškulio pradėjo gaišti. Tada keletas merginų, sunerimusių dėl jų likimo, 2007 metais Vilniaus rajone įkūrė ŽGA“, – pasakoja „Arklių slėnio“ vadovė.
Po ketverius metus trukusios veiklos dėl atsiradusių sunkumų prieglaudos veikla buvo sustabdyta. 2013-aisiais Lietuvą sukrėtė 120 arklių, kurie viename ūkyje buvo marinti badu, tragedija. Nelaimėliams reikėjo skubios pagalbos bei prieglobsčio, todėl ŽGA vėl atnaujino veiklą. Iš pradžių įsikūrė Utenos rajone, po to persikėlė į Dzūkijos nacionalinį parką. Šiuo metu ŽGA įsikūrė vos už 20 kilometrų nuo Vilniaus, Neries regioniniame parke, netoli Dūkštos pažintinio tako. Anot O. Choroškovos, asociacijos įkūrusi siekis – turėti galimybę išgelbėti žmogui nereikalingais tapusius arklius, suteikti jiems reikalingas sąlygas, gydymą ir suvienyti arklių mylėtojus, atkreipti dėmesį į opią arklių nepriežiūros problemą Lietuvoje.
Apsigyvena visam gyvenimui
Nors daugelis „Arklių slėnio“ gyventojus vadina globotiniais, O. Choroškova patikslina, kad yra ne visai taip. Negalime vadinti globotiniais, nes jiems neieškome naujų namų. Kartą atvykę į šią vietą jie čia liks iki gyvenimo pabaigos“, – pasakoja arklių mylėtoja. Kartais žmonės teiraujasi, ar galėtų pirkti, ar galėtų arklį gauti kaip dovaną. Tačiau atsakymas visada būna neigiamas. Nepakanka vien to, kad žmogus su arkliu bendrautų, jį prižiūrėtų ar turėtų sodybą su pora hektarų pievos.
ŽGA naujų namų ieškojimo arkliams atsisakė dėl daugelio priežasčių. „Ne kartą išgydytą ir pastatytą ant kojų arklį esame padovanoję. Tačiau po kurio laiko tekdavo susigrąžinti dar blogesnės būklės, nei išvažiavo. Tai labai apmaudu. Sunku mums, bet sunkiausia yra pačiam arkliui, nes jis turi keliauti, keisti aplinką. Jam tai didelė psichologinė trauma, stresas. Todėl ir priimtas sprendimas neatiduoti, kol mes galime suteikti jiems reikalingas sąlygas ir pasirūpinti jais. Tai būtų nesąžininga arklių atžvilgiu“, – aiškina O. Choroškova. Šiuo metu „Arklių slėnyje“ mėgaudamiesi laisve, žmonių rūpesčiu ir meile gyvena 17 arklių. „Tai kultūrinis objektas, kuriame persipina arklių gerovė ir žmogaus vidinis pasaulis“, – sako arklių globėja. Anot jos, „Arklių slėnyje“ žmogui suteikiama galimybė pažinti ir pajausti arklį neribojant jo prigimtinių laisvių. Arklys pats sprendžia, pasilikti prie žmogaus ar apsisukti ir nueiti.
Turi prisiimti atsakomybę
Apie 90 proc. arklių į „Arklių slėnį“ patenka, kai šeimininkai praneša, jog buvęs draugas ar pagalbininkas daugiau nereikalingas. Tačiau tai nereiškia, kad visi nebereikalingi arkliai atsiduria asociacijoje.
„Neturime galimybių priimti visų. Mums svarbu, kad savininkas prisiimtų atsakomybę ir ieškotų sprendimo, nesvarbu, koks jis būtų. Net jei vienintelis teisingas sprendimas yra eutanazija, šeimininkas turėtų nevengti atsakomybės ir susimokėti už eutanaziją, utilizavimą. Priešingu atveju skatintume arklius keisti kaip pirštines, kaip pasenusius ir atsibodusius daiktus“, – pabrėžė O. Choroškova.
Kiekvienas kandidatas į „Arklių slėnį“ atrenkamas po ilgo svarstymo. Pakliūva tik tie, kurie neturi jokių šansų susirasti naujų namų dėl patirtų fizinių arba psichologinių traumų. Kitais atvejais ŽGA bando surasti naujus namus, paskelbdama arklio duomenis ir šeimininko kontaktus savo interneto puslapyje. Informacija viešinama tik tuo atveju, jei savininkas yra pasiruošęs dovanoti arklį neatlygintinai.
Žmonės, mylintys arklius, tačiau neturintys galimybių laikyti tokio didelio gyvūno, gali dalyvauti projekte „Globok mane“. „Tai reiškia, kad globėjas, kuriuo gali būti ir draugų kompanija ar organizacija, kas mėnesį 100 eurų paremtų pasirinktą arklį, prisidėdamas prie gyvūno gerovės, kartu įgytų draugišką globotinį“, – sako O. Choroškova.
Kiekvienas ypatingas ir brangus
Žirgais nuo vaikystės susidomėjusi O. Choroškova įsitikinusi, kad kiekvienas arklys yra nepakartojamas, jei tik tarp jo ir žmogaus užsimezga draugiškas ryšys. Gyvendama Italijoje, artimesnę draugystę su arkliais ji užmezgė valydama mėšlą. „Potraukis arkliams buvo toks stiprus, kad man buvo nesvarbu, ką daryti, svarbiausia, kad galėčiau būti šalių jų, matyti, pakasyti, paliesti“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kai šeima sugrįžo į Lietuvą, kartu atsikraustė ir arklys, kurio Olga negalėjo palikti kaip brangaus šeimos nario. Ieškodama draugės savo arkliui, moteris susipažino su ŽGA, o vėliau tapo jos vadove.
„Man labiausiai įsiminė dviejų „Arklių slėnio“ gyventojų istorijos. Kumelės Kakavos ir eržilo Merkio“, – sako O. Choroškova.
Abu gyvūnai į asociacijos globą pateko iš liūdnai pagarsėjusio ūkio, kuriame buvo marinami badu. Kakavą iš ten atvežė sunkiai sergančią, gulinčią. Ji buvo taip išsekusi, kad negalėjo pastovėti, net veterinarai bijojo prognozuoti jos ateitį.
„Buvo patarimų nutraukti kančias, nes vilties, kad išgis, beveik nebuvo. Jos gijimo kelias buvo labai sudėtingas. Kakava ištisus mėnesius buvo kabinama ant specialių diržų, nes nepajėgė stovėti. Tačiau jai pavyko. Šiandien Kakava pati apvaliausia iš visų bandos narių, bet skaudžią praeitį mena nuo diržų likę randai. Ji godžiausiai ėda maistą, nes organizmas, patyręs bado traumą, kaupia atsargas, jei netikėtai situacija pasikartotų“, – pasakojo O. Choroškova.
Bandos vado Merkio istorija kitokia. Jis iš ūkio pateko jau subrendęs. Jis niekada nebuvo bendravęs su žmogumi. Tai buvo visiškai laukinis žemaitukas. Merkys garsėjo nedraugiškumu, ne vienas žmogus dėl jo elgesio patyrė traumą, todėl buvo nurašytas kaip ypač agresyvus. ŽGA jį išsipirkus, arklys keliavo iš vienų rankų į kitas, tikintis jį prijaukinti, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Apsukęs ratą jis vis grįždavo į ŽGA. Prieš trejus metus, po paskutinio bandymo, jis vėl grįžo į asociaciją, kur jau dirbo O. Choroškova.
„Buvau labai daug girdėjusi apie jo žiaurumą, sunkų charakterį. Tačiau paaiškėjo, kad Merkys buvo paprasčiausiai nesuprastas. Jo elgesys buvo instinktyvi gynybinė reakcija, o žmonės neturėjo laiko užsiimti arklio psichologija. Kuo daugiau psichologinio ir kitokio smurto patiria arklys, tuo daugiau jo perduoda žmogui.
Šiandien Merkys man yra pats nuostabiausias, švelniausias arklys. Man jis labai brangus dėl savo istorijos ir pastangų, kurias įdėjo norėdamas susidraugauti su žmogumi. Merkiui buvo duota ramybė ir leista pačiam nuspręsti, kaip bendrauti su žmogumi. Rezultatai nenuvylė“, – nepaprasto arklio istorija pasidalijo pašnekovė.
Kaip vaikų darželyje
„Gyventi stebint arklių bandą – tas pats, kas gyventi vaikų darželyje, nesvarbu, kiek arkliams būtų metų. Arklys yra toks gyvūnas, kuris gali prisidaryti nemalonumų ten, kur, atrodytų, arkliui fiziškai to padaryti neįmanoma. Atrodo, išeina į ganyklą, kurioje gyvena daugelį metų, aplinka gerai pažįstama, o ryte grįžta su prakirsta kaukole ir sunku suprasti, kaip tai galėjo nutikti“, – „Arklių slėnio“ gyventojų nuotykius pasakojo O. Choroškova.
Anot moters, arkliai labai smalsūs gyvūnai. Nesvarbu, kas bus palikta ganykloje, jie apžiūrės ir išbandys. Jei ras užsukamą statinę, atsuks, jei ras duris, už kurių bus laikoma kažkas skanaus, ras būdą, kaip jas atsidaryti ir pasmaguriauti. Savanoriams bent tris kartus per dieną tenka viską tikrinti, kad įsitikintų, jog viskas gerai.
„Arkliai labai socialūs gyvūnai, jie mažai kuo skiriasi nuo mūsų. Turi savo simpatijas ir antipatijas, savo draugus, pykstasi tarpusavyje, kuria poras. Tačiau hierarchinė tvarka visada išlaikoma. Yra bandos vadas, kuris į savo haremą susirenka pačias stipriausias kumeles, jas visą laiką stengiasi laikyti prie savęs. Atsiradus naujokui, kuris irgi nori pabendrauti su vedlio kumelėmis, prasideda vidiniai konfliktai, vienas iš kito vagia kumeles.
Kiekvieną dieną kažkas vyksta, gimsta naujos draugystės, poros. Vienam bandos nariui iškeliavus į vaivorykštės šalį, jo draugas sunkiai išgyvena išsiskyrimą, arkliams būna labai sudėtinga susirasti naują partnerį“, – apie arklių gyvenimą kalbėjo O. Choroškova.
Agnė VASIKAUSKAITĖ
ŪP korespondentė
Žirgų globos asociacijos nuotrauka
2021-03-08