Triušių veisėjai rankų nenuleidžia

Triušiai – nuo vaikystės

Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos (LVTAA) pirmininkas Eduardas Kubilius triušius augina tiek pat metų, kiek gyvuoja ir pati asociacija. Patyręs veislinių triušių augintojas „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad triušius laikė ir jo tėvas, kuriam teko gyventi Sibiro tremtyje. Ir pats E. Kubilius ten gimė, bet vos metukų su tėvais grįžo į Lietuvą. „Triušius pamenu nuo vaikystės. Vėliau, kai užaugau, sukūriau šeimą, su žmona išsinuomojome sodybą prie Panevėžio, be triušių esame laikę dar ir nutrijų. Buvo įdomu. Kai mieste pasistatėme namą, gyvūnų laikinai teko atsisakyti. Tuo metu „ant bangos“ atsirado verslai, nuvedę net į Prancūziją“, – pasakojo pašnekovas.

Būtent toje šalyje E. Kubilius apsistodavo pas pažįstamus prancūzus, kurie laikė būrį ožkų ir triušių, buvo įsirengę sūrinę, o sūrius tiekdavo į prekybą. „Ožkos man nelabai rūpėjo. Bet triušiai... Sykį šeimininkė Bernadeta vieną iš narvelio ištraukė, iš arčiau parodė, pasiteiravo, ar patinka. Žinoma, kad man patiko. Sablet de vosges veislės triušiuką gavau dovanų ir parsivežiau namo. Kitą sykį padovanojo Burgundijos veislės triušiuką. Bernadeta supažindino su profesoriumi iš Liono, daug žinančiu apie veislinius triušius. Profesorius aprodė savo auginamus triušius, patikusius leido išsirinkti ir nusipirkti. Triušius gavau su pasais, kilmės dokumentais. Taip triušiai galutinai įsitvirtino mano gyvenime ir liko iki šiolei“, – tvirtino E. Kubilius.

Nuo nulio

Parsivežęs pūkuotų gyvūnėlių iš Prancūzijos, E. Kubilius pradėjo domėtis, kokia Lietuvoje yra situacija su veisliniais triušiais. Ir greitai išsiaiškino, kad tuomet, prieš 30 metų, nebuvo vedama jokia dokumentacija, apskaita.

„Pasidarė įdomu, kaip yra kaimyninėse šalyse. Apsilankiau Latvijoje. Ten jau buvo veislinių triušių augintojų, kurie bendravo ir draugavo su švedais. Sukilo baltas pavydas, kad Lietuvoje to nėra. Triušių veislininkystę teko kurti nuo nulio“, – apie pirmuosius žingsnius pasakojo dabar jau patyręs veislinių triušių augintojas.

Pirmiausia buvo sukurta triušių apskaitos sistema. Nuo tų laikų kiekvienas Lietuvos triušis turi savo asmens kodą, nesikartojantį 30 metų.

Triušių ūkis

E. Kubilius su žmona įkūrė veislinių triušių ūkį, kuriame augino 200 motininių patelių. Kaip triušių entuziastas, 1998 m. pradžioje jis buvo išrinktas Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos vadovu. Šiuo metu jis vadovauja LVTAA. „Norint kažką turėti, reikia domėtis. Žinių rankiojomės iš visur, kur tik buvo įmanoma rasti“, – pažymėjo ŪP pašnekovas.

Ūkyje E. Kubilius augina keleto veislių triušius. Vienos jų – dar iš Prancūzijos parsivežti reksai, džiuginantys įvairiausiomis spalvomis. Kita, išskirtinė grupė – satinai. Dar auginami mėlynų, rudų spalvų marderiai, nedidukai ugniniai triušiukai.

„Dabar jau nebeužsiimame pramonine triušių prekyba. Turime apie 200 suaugusių triušių ir dar būrį „vaikų“. Veislei tinkami triušiai turi pereiti didelę atranką, didžioji dauguma yra tinkami tik mėsai. Paklausa, beje, yra svyruojanti, banguojanti. Vienų veislių triušių skerdiena, pavyzdžiui, ima ir staiga išpopuliarėja dėl neaiškių priežasčių“, – aiškino triušių augintojas.

E. Kubilius minėjo, jog triušiena – sveiku produktu – iš savo ūkio apsirūpina ir patys, ir vaikus bei anūkus ir draugus aprūpina.

Problemų – ne viena

Triušių augintojai pastaraisiais metais susiduria su ne viena problema. Kaime, pasak E. Kubiliaus, žmogui sunku įsigyti vakcinos, kurios anksčiau buvo laisvai galima nusipirkti. Dabar ji dar ir pabrangusi. „Numoja žmogus ranka ir neskiepija triušių. Bet netrunka praeiti metai ar dveji, ir išlenda virusai, gyvūnai greitai prarandami. Dažnai po tokių netekčių iš viso atsisakoma auginti triušius“, – nelinksmai kalbėjo E. Kubilius.

Nuo šių metų pradžios dar labiau sugriežtintos veterinarinio aptarnavimo taisyklės. LVTAA priklauso ir veterinarijos gydytojas, bet jis negalivakcinuoti asociacijos narių triušių. Galėtų tik tokiu atveju, jei būtų oficialiai įdarbintas. Tačiau LVTAA nėra pelno siekianti organizacija.   

Populiarina veislininkystę

Vienas iš  LVTAA tikslų – populiarinti veislininkystę. Asociacijos nariai dalyvauja įvairiuose renginiuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Šiais metais mūsų šalyje jau vyko trys parodos Panevėžyje, Klaipėdoje ir Kaune, kuriose lankytojai galėjo susipažinti su įvairių veislių triušiais. Savo augintinius šeimininkai veža parodyti į miestų šventes. Viena LVTAA atstovė su triušiais dalyvavo respublikinėje parodoje „Ką pasėsi...“.  

„Mūsų asociacijai priklausantiems nariams veislinė triušininkystė labiau yra pomėgis, negu verslas. Žmonės laiko po keletą, keliolika ar po 20–30 triušių“, – pažymėjo asociacijos pirmininkas.

LVTAA bendrauja su kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos – triušių augintojais. Pernai Slovakijoje vyko Europos smulkiųjų gyvūnų paroda, kurioje dalyvavo ir 8 triušių augintojai iš Lietuvos, nuvežę 112 triušių. Iš viso parodoje buvo eksponuojama net 10 tūkst. triušių iš įvairių Europos šalių. LVTAA yra Europos smulkiųjų gyvūnų asociacijos narė. 

Gegužės 13–17 d. Ispanijoje numatytas bendras Europos šalių kongresas, į kurį triušių augintojai susirinks aptarti, pabandyti išspręsti visam sektoriui svarbių problemų. „Stengiamės, kad veislinė triušininkystė turėtų ateitį“, – tikino E. Kubilius.

„Užkabino“ grynaveisliai

Vytautas Venckus iš Plungės r. veisliniais triušiais susidomėjo maždaug prieš šešetą metų. Kol kas vyriškis augina tik Burgundijos veislės triušius. ŪP jis tikino, jog triušius augino ir jo tėvai. Kai įsigijo sodybą, nusipirko ir triušių. „Tarytum susidomėjimas triušiais grįžo iš naujo“, – pasakojo su šypsena.

Iš pradžių V. Venckus įsigijo porą mišrūnų. Trejus metus tik juos augino. Vėliau labiau pradėjo domėtis grynaveisliais triušiais. Besidomėdamas, plungiškis atrado LVTAA, įstojo į šios organizacijos gretas.

Prieš aštuonerius metus nuvykęs į parodą Vilkaviškyje, V. Venckus ten susipažino su jau patyrusiais veislinių triušių augintojais E. Kubiliumi ir Edmundu Reimeriu. Įsigijo pirmuosius veislinius triušius. Pirmiausia – baltuosius, vėliau – Belgijos milžinus. Baltakuočių veislės triušių porelę parsivežė iš Latvijos.

Pasirinko Burgundijos triušius

Prieš trejetą metų V. Venckus pradėjo auginti Burgundijos veislės triušius.

Kai per COVID-19 sukeltą pandemiją užsidarė sienos, triušių augintojas nebeturėjo galimybės pakeisti senųjų baltųjų triušių naujais. Buvo priverstas ieškoti kažkokių kitokių triušių. Taip atsirado Belgijos milžinai, bet po poros metų patelė nebegalėjo susilaukti triušiukų.

„Lietuvoje, kaip išsiaiškinau, buvo ir populiarių veislių, ir tokių, kurių triušius sunku realizuoti. Todėl ir pasirinkau vienus iš populiariausių mūsų šalyje Burgundijos veislės triušius, stengiausi prisitaikyti prie rinkos“, – apie savo apsisprendimą pasakojo ŪP pašnekovas. Pernai iš europinės parodos triušių augintojui parvežė dvi Burgundijos veislės pateles – vieną iš Čekijos, kitą – iš Slovakijos.

V. Venckus tvirtino, kad jo tikslas buvo nuo pat pirmųjų metų užauginti visus reikalavimus atitinkančius veislinius triušius. Nuo triušiuko atsivedimo iki pardavimo užtrunka nuo 4 iki 7 mėn. – vidutiniškai apie pusmetį. Vienoje vadoje, pasak triušių augintojo, būna apie 6–7 triušiukus. Retsykiais pasitaiko ir rekordų, kuomet atsiveda ir 10 mažylių. Burgundijos veislės patelės yra rūpestingos mamos.

„Per metus triušių patelės atveda dvi ar tris vadas, ne daugiau. Saugau gyvūnėlius. Mano tikslas nėra kuo greičiau gausinti triušių būrį. Triušių auginimas man pirmiausia yra pomėgis, nėra minčių apie pramoninį verslą. Šiuo metu savo džiaugsmui laikau net 22 veislinius triušius, kuriuos mielai padeda prižiūrėti ir žmona Neringa, ir sūnus Rokas. Yra trys motininės patelės, du patinai reproduktoriai ir „vaikučiai“ – tokia mūsų triušių šeimyna“,–  žaismingai pasakojo triušių augintojas.    

Švaros mėgėjai

Pasak V. Venckaus, kažkokio išskirtinio dėmesio jo augintiniai nereikalauja. „Triušiai mėgsta švarą. Išvalius narvelius, dar juos būtina ir dezinfekuoti. Pašarai turi būti kokybiški. Jokiu būdu negalima triušiams duoti supelijusio šieno ar prastų kombinuotųjų pašarų. Priešingu atveju problemų ilgai laukti nereikės. Triušiai, šeriami bet kaip ir bet kuo, pradeda viduriuoti, prasideda pilvų pūtimai, apsinuodijimai“, – tvirtino ŪP pašnekovas.

V. Venckus tvirtino, kad dažniausiai pasitaikanti triušių liga yra miksomatozė, kurią perneša kraujasiurbiai, taip pat listeriozė. Maras triušius užklumpa rečiau.

Triušiai turi būti reguliariai vakcinuojami, saugomi nuo kenkėjų, musių, uodų. „Mano triušidėje visi langai uždengti tinkleliais, kad į vidų nepatektų nė menkiausias vabzdys“, – pasakojo triušių augintojas.

V. Venckus teigė, kad aplink Skuodą, Kretingą, Karteną, Plungę, kiek jam žinoma, jis yra vienintelis veislinių triušių augintojas. Laikančiųjų triušius maistui pasitaiko, bet retai.

„Tačiau kodėl nesirenkama veislinės triušininkystės, net nenumanau. Gal žmonėms atrodo, kad toks užsiėmimas bus sunkus, sudėtingas? Atvykusiems į ūkį lankytojams papasakoju apie triušių veislininkystę, bet kažkodėl „neužsikabina“, – svarstė triušių augintojas.                  

Eduardo KUBILIAUS ir Vytauto VENCKAUS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja