Trukt už vadžių – vėl nuo pradžių

Deja, tai jau antras atvejis per dvejus metus, kai bandoma ne tik gauti biudžeto lėšų, bet ir medžioti svetimuose plotuose. Pranešėjo išdėstytos problemos esmė – leiskite mistiniams stambiųjų plėšrūnų specialistams medžioti vilkus visoje Lietuvoje ir už tai neblogai uždirbti, nes: 1) rajonų savivaldybių sudarytose žalų apskaičiavimo komisijose vyrauja nevykėliai, kurie nieko nesupranta apie biologiją ir medžioklę, o savo pareigas atlieka neatsakingai ir neprofesionaliai; 2) rajonuose nėra specialistų, kurie gali ir moka sumedžioti vilką; 3) švaistomos biudžeto lėšos.

Drąsūs kaltinimai! Gyvenant teisinėje valstybėje, visada gali atsirasti savivaldybė ar jos sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, kuri gins savo garbę, o rašliavos autoriui P. Adeikiui gali tekti šiuos teiginius ginti ne tik etikos komisijose...

Probleminis vilkas ar probleminė vilkų šeima apskritai yra diskusijų objektas. Kiekviena šeima, kaip ir žmonių, turi savitas tradicijas, jauniklių (vaikų) auklėjimo ir mokymo strategiją. Kaip ir pas žmones, vienas šeimas lanko kunigai, kitas – vaiko teisių apsaugos specialistai. Įsivaizduokime, kad ant vieno stalo padėtas iškeptas skanus tortas, o ant kito – kiaušiniai, miltai, druska ir pan. Tinginys iš karto puls valgyti iškeptą tortą, o darbštuolis – maišys ir keps. Supraskime vilkus – tėvai visada saugo savo jaunąją kartą, taigi iš pradžių jauniklius pratins paaštrinti dantukus ant blogai saugomų avių ar ožkų gerklyčių, po to mokys medžioti stirnas, šerniukus, elniukus ir galų gale briedžius. Tai normalus mokymo procesas, kuris labiau būdingas jaunoms vilkų šeimoms. O štai brandūs tėvai visada stengiasi išvengti bet kokio kontakto su žmogumi ar jo auginamais gyvūnais, nes paprastai turi karčią patirtį. Tvirtinti, kad vieni vilkai yra probleminiai, o kiti geriečiai, į avis net nežiūrintys, nėra moksliškai pagrįsti dalykai.

Taigi, brangieji, nustokime rašyti neteisybę ir kelti sumaištį, nes neturime jokių sisteminių faktų apie blogą komisijų darbą ar žalą valstybei. Negalime vadovautis principu „bobutė sakė“. Du nepatvirtinti faktai Lietuvos mastu yra visiškas niekis ir negali būti interpretuojami kaip sistema. Į komisijų sudėtį įeina seniūnijos darbuotojas, medžiotojai, aplinkosaugininkai. Aš pats pasitikiu šių komisijų išvadomis.

Nežinau nė vieno rajono, kuriame nebūtų puikių medžiotojų, visada pasiryžusių sumedžioti vilką. Kartais reikėtų pasikonsultuoti ir su senais vilkų charakterį ir gyvenimo būdą perpratusiais medžiotojais, pvz., su varėniškiu Broniumi Jurgelevičiumi, kuris sumedžiojo apie 40 vilkų, jau nekalbant apie jo patirtį organizuojant vilkų medžiokles.

Vilkų šeimų skaičius šalyje, 2025 m. duomenimis, pasiekė 82 šeimas ir yra 2,5 karto (!) didesnis, nei „Vilko apsaugos plane“ patvirtintas populiacijos minimumas (250 individų, arba 31 šeima), bei 30 proc.

didesnis, nei nustatytas maksimumas (500 individų, arba 62 šeimos), o 2025–2026 m. medžioklės sezono metu nesumedžiota net tiek, kiek sudarė numatytas prieauglis (iš 307 vilkų limito sumedžioti 275). Ko bijome ir ką saugome, kai mokslo nustatyta, kad, net esant minimaliai vilkų populiacijai (250 individų 31 šeimoje), jai joks pavojus negresia?! Reikia kalbėti ne apie ribojimus, o apie medžioklių suaktyvinimą ir būtiną vilkų medžioklės terminų paankstinimą (ŪP skelbė akciją pradėti pilkių medžioklę rugpjūčio 15 d.), kad jie dažniau matytų medžiotojus ir toliau išsaugotų genetiškai perduodamą žmogaus baimės jausmą bei net nesiartintų prie naminių gyvulių.

Vilko identifikavimas tik pagal pėdos atspaudą grunte ar sniege iš esmės yra ydingas. Jokiais moksliniais darbais nėra patvirtintos galimos vilko pėdsako geometrinės formos variacijos, todėl pėdsako atspaudas yra tik maža pagalbinė priemonė. Vilką, kaip rūšį, tiksliai galima nustatyti tik pagal akuotplaukio struktūrą, DNR tyrimus ir jo pėdsakų grandinę.

Priminsiu, kad medžiotojus vienijantys klubai ir būreliai yra savarankiški, mokantys mokesčius valstybei už laisvėje gyvenančių gyvūnų išteklių naudojimą. Taigi, svetimo medžiotojo buvimas jų prižiūrimame medžioklės ploto vienete (MPV), už kurio gyvūnų populiacijas jie yra atsakingi, manau, tikrai nepageidaujamas.

AM siūliau sukviesti ir pristatyti viešai tą įžymią stambiųjų plėšrūnų medžiotojų grupę, nes ji turi būti vieša. Ko gero, turėsime jai ir daugiau klausimų. Jeigu medžiotojų klubai ir būreliai pajus, kad nesusitvarko su taip vadinamais probleminiais vilkais, jie galės pasikviesti stambiųjų plėšrūnų medžiotojus (kaip dabar populiaru kviestis medžiotojus, kurie specializuojasi medžioti bebrus), išduoti jiems medžioklės lapą ir kartu padengti tokio iškvietimo išlaidas iš savo, o ne iš valstybės biudžeto.

Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo 91 punkte nustatyta tvarka įpareigoja savivaldybės administraciją, prieš prašant Aplinkos apsaugos agentūros išduoti leidimą sumedžioti probleminius vilkus, informuoti atitinkamus MPV naudotojus, todėl manau, kad tik jiems pateikus motyvuotą atsisakymą leidimas galėtų būti išduotas kitų asmenų vardu, tai suderinus su MPV naudotoju. Medžioklės taisyklių 17 punktas ir 192.1 papunktis tai irgi leidžia, tačiau, brangieji, primenu, kad Lietuvoje yra net keletas rimtų mokslinių institucijų, galinčių tai atlikti: Gamtos tyrimų centras, Vilniaus universitetas, Miškų institutas, Gamtos pažinimo ir tyrimų centras Girionyse ir t. t. Taigi, be viešojo konkurso, ko gero, neišsiversime. Aišku, politiniu ar ekonominiu buldozeriu galima pervažiuoti per daug ką: per medžioklės ateitį, kultūrą, klubų ir būrelių teises, jau turime patirties, bet kas toliau?..

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.