Klaipėdos gatvėse galima išvysti gana egzotišką transportą – vadinamuosius „tuktukus“. Verslininkų Agnės ir Haroldo Dalangauskų idėja vežioti klaipėdiečius ir miesto svečius šiais triračiais automobiliukais kaip taksi iš pradžių daugeliui atrodė mažų mažiausiai keista, tačiau „tuktukai“ sėkmingai užkariauja uostamiestį.
Nuo Šri Lankos iki Paryžiaus „Tuktukai“ turi senas tradicijas Indijoje, kitose Azijos šalyse. Ten jie ne tik labai populiari transporto priemonė, bet ir neatsiejama miestų gatvių spalvingo kolorito dalis. Išmarginti piešiniais, papuošti spindinčiais blizgučiais ar dievų statulėlėmis, jie zuja gatvelėmis, skersgatviais, laviruoja gausiame automobilių sraute. Tailande „tuktukas“ netgi laikomas šalies simboliu. „Tuktukas“ – atvirašonis, triračio motociklo pagrindu sukonstruotas automobiliukas, kurio priekyje sėdi vairuotojas, o užpakalyje įtaisyta sėdynė dviem keleiviams. Kartais „tuktukas“ dar vadinamas autorikša (angl. ricksha), nes kilęs iš Azijos šalyse populiarios tradicinės rikšos – lengvo dviračio žmogaus traukiamo vežimo. Klaipėdos gatvėmis važinėja penki „tuktukai“. Iš pradžių daug abejonių sukėlusi idėja uostamiesčiui pasiūlyti tokias netradicines transporto priemones dabar jau niekam neatrodo keista. „Pirmą kartą „tuktukus“ pamatėme prieš porą metų su vyru atostogaudami Šri Lankoje ir jais susižavėjome. Paskui lankėmės Tailande, kur jie taip pat labai populiarūs, tačiau idėja „tuktukų“ atgabenti į Lietuvą kilo tik tada, kai išvydome juos didžiuosiuose Europos miestuose: Paryžiuje, Budapešte. Pagalvojau: o kodėl Lietuva negalėtų jų turėti?“ – pasakoja Agnė Dalangauskienė. Nors verslo idėja – „tuktukų“ taksi – pasirodė labai patraukli, tačiau Dalangauskai į ją nenėrė beatodairiškai. Tuo metu abu dirbo kitose srityse: Haroldas – samdomu įmonės direktoriumi, Agnė – administratore Klaipėdos krašto buriavimo mo-kykloje. Prieš imdamiesi verslo tyrinėjo rinką, galimą tokios paslaugos paklausą. „Rodėme žmonėms „tuktukų“ nuotraukas ir klausinėjome, kaip jie vertintų, jei Klaipėdoje atsirastų toks taksi. Palaikė ir pritarė mūsų idėjai ne tik draugai, artimieji, bet ir visai nepažįstami žmonės. Tad nutarėme, kad verta pabandyti, ir surizikavome“, – prisimena pirmuosius verslo žingsnius Agnė.
Pranoko lūkesčius
Susiradę, kas Europos Sąjungoje gamina „tuktukus“, kokios galimybės jų atsivežti į Lietuvą, Dalangauskai įsteigė įmonę, kuri teikia keleivių vežimo, taksi paslaugas, ir įsigijo penkis Italijos bendrovės „Piaggio“ automobiliukus. Jie turi 200 kub. cm, 7,5 kW galios variklius, dėl to gali važiuoti 70 kilometrų per valandą greičiu.
„Į miesto gatves pirmą kartą „tuktukai“ išriedėjo liepos pabaigoje per Jūros šventę. Populiarumas pranoko lūkesčius. Negalvojome, kad tiek daug emocijų suteiksime klaipėdiečiams ir miesto svečiams, – tvirtina A. Dalangauskienė. – Iš pradžių išbandėme patys – su vyru sėdome prie „tuktukų“ vairo norėdami pažiūrėti, kaip reaguos žmonės, kaip seksis. Vos tik išvažiavome į gatves, aplinkiniai mums šypsodamiesi mojo, automobilių vairuotojai pristabdydami rodė „liuks“ ženklus, vadino šaunuoliais. Tikrai nesitikėjau tokio dėmesio ir tiek emocijų.“
Originalų, vienintelį tokį Lietuvoje transportą greitai pamėgo ir klaipėdiečiai, ir miesto svečiai, ir turistai. Važiuoti nori visi: vaikai, suaugusieji, senjorai. Populiariausi maršrutai rugpjūčio mėnesį buvo Smiltynėje, kur poilsiautojai „tuktukais“ važiavo nuo Naujosios perkėlos iki jūros, nuo Senosios perkėlos iki delfinariumo. Per šventes ir paprastomis dienomis daugiausia jais klaipėdiečiai važinėja mieste. Turistai iš atplaukusių kruizinių laivų „tuktukais“ mėgsta pasidairyti po senamiestį. Buvo keleivių, kurie šiuo triračiu automobiliuku važiavo į Palangą.
Egzotiška transporto priemone susidomėjo ir jaunavedžiai. „Tuktukai“ jau buvo išnuomoti kelerioms vestuvėms. Per vienas vestuves dirbo visi penki „tuktukai“ – jais važiavo ir jaunieji, ir jų svečiai. „Renginių organizatoriai džiaugėsi, kad mūsų „tuktukai“ atsirado labai laiku. Žmonėms jau pabodę limuzinai, jie vestuvėms, mergvakariams, bernvakariams, kitoms šventėms nori ko nors egzotiškesnio, originalesnio“, – pasakoja Agnė.
Palaikė visa šeima „Tuktuku“ smagiausia važiuoti karštomis dienomis – jį dengia tik stogas, o pro šonus pučia gaivus vėjelis. Žiemą „tuktukai“ nevažinės – jie tam netinka. Tačiau rudenį automobiliukai kursuos miesto gatvėmis: verslininkai Dalangauskai įsigijo šoninius tentus nuo lietaus, vėjo, tad ir darganotu oru kelionė „tuktuku“ bus patogi. „Tuktukų“ sezonas tęsis tiek, kiek leis orai“, – tvirtina Agnė Dalangauskienė. Ji džiaugiasi, kad nepabūgo rizikuoti imtis tokio verslo. Pirmieji darbo mėnesiai išsklaidė nerimą ir suteikė vilčių, kad galbūt ateityje verslą plės ir įsigys daugiau „tuktukų“. „Pradėti verslą turbūt kiekvienam baisu, bet jei visą laiką bijosi, tai belieka namuose sėdėti. Mes surizikavome. Be to, paskolų imti nereikėjo, investavome savo pinigėlius. Tikimės, kad verslas atsipirks ir pradės duoti pelną“, – viliasi Agnė. Šeimos verslą džiaugsmingiausiai sutiko keturi Dalangauskų vaikai. Visi – nuo mažiausiojo šešerių metų iki vyriausiojo dvidešimt ketverių – skatino tėvus imtis šios veiklos. Visi jie jau važiavo „tuktukais“, o jauniausieji tik ir ieško progos, kada juos dar pavežios. Nors darbo ir rūpesčių pradėjus šeimos verslą gerokai padaugėjo, bet A. Dalangauskienė tvirtina, kad laiko viskam užtenka – ir šeimai, ir vaikams, ir darbui.
Violeta Gustaitytė