Žemaitiška Ubiškė daug pranašesnė už aukštaitišką…

XIX a. viduryje buvęs mažas bažnytkaimis, Ubiškė gerokai paaugo, kai 1926 m. pro pat ją nutiestas Kužių–Telšių geležinkelis ir įrengta geležinkelio stotis. Paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais, 1940 m., Ubiškė savo istorijoje turėjo daugiausia, apie 200 gyventojų.

Nors miestelis dabar mažas, apie pusantro šimto gyventojų ar net mažiau, atvažiuoti į jį nuo Šiaulių–Palangos kelio tikrai verta. Dėl architektūros ir istorijos, o šiltuoju metu – ir gamtos grožio, malonių žmonių.

Iš toli matyti rytinėje dalyje, ant kalvos, stūksanti medinė bažnyčia ir varpinė, o kiek žemiau – sena klebonija. Miestelio centre yra keli meniniai akcentai, vieną gatvių puošia liepų alėja.

Medinė 1851 m. pastatyta liaudies architektūros, su klasicizmo (portikas) ir neogotikos stiliaus elementais, šv. Angelų Sargų bažnyčia graži tiek išoriškai, tiek ir savo vidaus sakraline erdve. Ypač dekoratyvūs neogotikiniai bokšteliai, kurie buvo pastatyti po 1896 m. praūžusios audros, nugriovusios senąjį frontono bokštelį ir apgadinusios stogą. Kadangi tuomet buvo madinga gotika, naują frontono bokštelį padarė neogotikinių formų ir dar pristatė kitą, mažesnį bokštelį priešingoje pusėje.

Įdomi ir varpinė, kuri senesnė už bažnyčią 15 metų. Abu sakraliniai statiniai yra kultūros vertybės, saugomos valstybės.

Ubiškė garsi istorinėmis asmenybėmis. Jos bažnyčioje nuo 1885 m. tarnavo, miestelyje paskutinius 10 savo gyvenimo metų praleido Ignotas Vaišvila, Simono Daukanto geradėjas, jo globėjas paskutiniais šviesuolio gyvenimo metais Papilėje. I. Vaišvila nusipelnė pagarbos ne tik dėl to. Jis buvo ir lietuviškos spaudos rėmėjas spaudos draudimo laikais. Dar 1883 m. 200 Rb., tais laikais didelius pinigus, I. Vaišvila paskyrė svarbiausio lietuvių tautinio atgimimo laikraščio „Aušros“ leidybai.

Kitas ubiškietis, kuriam rūpėjo lietuvybė, – Dominykas Bubėnas. Vienas iškiliausių Žemaitijos knygnešių, bendradarbiavęs su I. Vaišvila. Už lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos atkaklus žemaitis 4 kartus suimtas, tris kartus kalėjo, buvo ištremtas į Rusiją. Bet sulaukė laisvės ir mirė jau prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai.

Jonas SIREIKA / „Radviliškio kraštas“