Ūkininkas svajoja apie naują dvaro gyvenimą

Du dešimtmečiai tarnybos

Vaiguviškis R. Lencius ir nuo Kražių kilusi jo žmona Marytė dabar gyvena Burčiškės kaime, visai šalia Petrališkės, nors Lencių ūkis – netoli Ramūno tėviškės, vaizdingose Vaiguvos apylinkėse.

„Esu tikras vaiguviškis, iš Vaiguviškių kaimo. Mano tėviškėje dar gyvena mama. Ir mūsų ūkis netoliese“, – pasakojo ūkininkas. Tiesa, vaiguviškis su šeima į gimtąjį kraštą ūkininkauti grįžo prieš dvidešimt metų. Pirmiausia – padėti tėvams, o vėliau, sukūręs šeimą, – ir savarankiškai ūkininkauti.

Kaime užaugęs R. Lencius buvo pasirinkęs mokytis sodininko ir daržininko specialybės Kretingos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, įgijo ūkininko kvalifikaciją. Gaila, pasak jo, kad dabar mokyklos pastato nebelikę nė ženklo, net pamatai su žeme sulyginti...

„Dėl profesijos pasirinkimo nebuvo daug dvejonių. Nuo mažumės po tėvų laukus vaikščiodavau galvą nuleidęs kaip koks agronomas, kad susipažinčiau su įvairiausiais augalais ir vabalėliais. Buvo įdomu. Tėvai ir gyvulių laikė, nors tėvas užsiėmė amatu – buvo siuvėjas. Tačiau ūkininkauti iš karto nesiryžau. Mačiau, kaip maži ūkeliai sunkiai bando kabintis. Maniau, kad man būtų buvę sudėtinga įsitvirtinti. Ir tuomet, prieš dvidešimt metų, ir dabar esu įsitikinęs, kad jaunas žmogus turi paklajoti, pasižmonėti, paieškoti savęs ir tik tada nuspręsti, kaip gyventi likusius jam skirtus metus“, – teigė ŪP pašnekovas.

Ieškojimai, klajojimai R. Lencių nuvedė į tarnybą policijoje, nes nemažai jo giminaičių, pažįstamų dirbo šioje sferoje. Taip 23 metus ir ištarnavo Klaipėdoje, Kelmėje. Darbas policijoje R. Lenciui sekėsi gerai. Kadangi jaunystėje rimtai sportavo, buvo lengvaatletis – bėgikas, policijai jo fizinis pasirengimas tiko. Yra laimėjęs ir ne vienerias varžybas.

Dar dirbdamas policijoje, R. Lencius po truputį pradėjo ūkininkauti. Reikėjo įdirbti 16 ha tėvų žemės. Tėvai dar laikė gyvulių: melžiamų karvių, prieauglio, arklį. Bet vaiguviškis pats greitai suprato, kad nespės ir valdiško darbo dirbti, ir dar gyvulius prižiūrėti. Reikėjo rinktis – arba mesti darbą, arba užsiimti tik grūdinių kultūrų auginimu. R. Lencius, pasiremdamas savo ir žmonos tėvų pagalba, pasirinko antrąjį variantą. Iš tarnybos policijoje išėjo vėliau, ištarnavęs numatytus metus pareigūno pensijai gauti. Ir atsidėjo tik ūkininkavimui.

Prisipirko ir žemės, ir miško

Vaiguviškis pasakojo, kad maždaug prieš 13 metų pradėjo aplink Vaiguvą supirkinėti dar laisvas žemes. Tuomet ir žemės kaina dar nebuvo didelė. Dabar R. Lencius turi 120 ha nuosavos žemės. Ūkininkui teko žemę, dar sovietinės technikos sugadintą, išlyginti. Pirko ir miško, kad žiemą, kai laukuose ramybė, galėtų miškuose darbuotis. Miško turi daugiau negu žemės – apie 150 ha.

Nuo pirmųjų ūkininkavimo metų, be tradicinių grūdinių kultūrų, R. Lencius augina grikius. Pradžioje sėjo miežius, o grikiams parinko prastesnę, suvargusią žemę. „Grikiai jau tokie – atpalaiduoja dirvožemyje kitiems augalams neprieinamas medžiagas. Gal trejus metus varpinių kultūrų nesėjau, vėliau jau pradėjau taikyti normalią sėjomainą. Grikių kas metai auginu nuo
5 iki 15 ha. Planuoju ir šiemet sėti šią nepretenzingą, nedaug išlaidų ir darbo reikalaujančią, beje, paklausią kultūrą. Parduoti nėra jokio vargo. Tik grikių supirkimo kainos kasmet labai svyruoja. Tačiau, jei manęs tuo metu kaina netenkina, grikius išdžiovinu ir laikau iki geresnių laikų“, – pasakojo ūkininkas.

Dvaras su savo istorija

Lencių žemės ir miškai – ir aplinkui Adošiškės dvarą, kurį šeima įsigijo ketindama prikelti naujam gyvenimui. Dvaras buvo ankstesniosios šeimininkės mamos kraitis. Skirtingais laikotarpiais dvaras labai skirtingai ir atrodė. Vienu metu dvaro gyvenamajame pastate veikė kontora, buvo įrengti butai, dalyje pastato buvo laikomi net arkliai.

„Kai žmogus nėra rankos prie bet kokio turto pridėjęs, tai jam atrodo, kad gali elgtis, kaip nori. Prieš mums įsigyjant dvarą, jo šeimininkė jau daug ką buvo sutvarkiusi, atnaujinusi, stogą uždengusi. Aš apdengiau dvaro tvarto stogą, medinį svirną teko beveik iš žemių iškelti, restauruoti pamatus, kad nepūtų, nes buvo nemenkai susmegęs. Visiems darbams reikia ne tik daug jėgų, laiko, bet ir lėšų. Kai buvo litai, lengviau tvarkėmės, dabar vis mažiau eurų galime tolesniems remontams atidėti. Investicijos – didžiulės. Dar ir vizija reikalinga“, – ŪP vardijo Adošiškės šeimininkas.

Dvaras, nepaisant sudėtingų laikų, yra gyvas, nors Lenciai jame nuolat ir negyvena. Vasaromis Adošiškėje apsilanko, pažvejoja, gamtos ramybe pasimėgauja šeimininkų draugai, pažįstami. Po dvarą pasivaikščioti atvažiuoja kažkada jame gimę, augę buvę gyventojai. Šeimininkai mielai visus supažindina su atsinaujinančiu dvaru, pavaišina bičių, kurių laiko 6 šeimas, medumi.

Rengiamos ir šeimos šventės. Prieš pusantrų metų Užvenčio kultūros centras su Vaiguvos seniūnija ir bendruomene Adošiškėje surengė skaitinius „Istorijos atspindžiai iš Vaiguvos kilusių įžymių asmenybių kūrybos“, vyko ir plenerai. Dvaras su savo aura, vaizdinga aplinka ir 150 ha teritorija suteikia didelių galimybių išpildyti įvairiausius sumanymus. R. Lencius svarstė – gal užaugusios dukros dvare savo svajones įgyvendins?

Chaoso politika

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Titulinėje nuotr. – Šeimininkai po truputį atnaujina dvaro pastatus.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.