Ūkininkaujame ar laukiame paramos?

Prie gėrio priprantama

Psichologai šį reiškinį aiškina praradimo vengimu ir polinkiu įprastą padėtį laikyti savaime suprantamu atskaitos tašku. Tai, kas vakar buvo papildoma galimybė, šiandien jau atrodo kaip norma. Žemės ūkyje šį pokytį galima stebėti ypač aiškiai. Europos Sąjungos (ES) parama padėjo modernizuoti Lietuvos ūkius, įsigyti technikos, investuoti į gamybą ir atlaikyti ne vieną krizę. Būtų neteisinga sumenkinti jos reikšmę. Tačiau po daugelio metų kyla ir kitas klausimas – ar parama tebėra priemonė ūkiui stiprinti, ar pamažu tapo tokia įprasta jo pajamų dalimi, be kurios jau sunku įsivaizduoti ateitį?

Šį klausimą priminė ir Stokholme vykęs Europos ūkininkų bei žemės ūkio kooperatyvų organizacijų kongresas. Jo dalyviai deklaracijoje paragino ES vadovus išsaugoti stiprią, bendrą ir deramai finansuojamą bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Jų nerimas suprantamas – ūkininkams reikia numatomų taisyklių, kad galėtų planuoti investicijas, kai auga sąnaudos, rinkas veikia geopolitiniai sukrėtimai, o gamtos sąlygų neįmanoma užsisakyti pagal kalendorių. Vis dėlto ši diskusija skatina kelti ir kitą klausimą – kaip užtikrinti, kad viešoji parama ne tik padėtų ūkiams atlaikyti šiandienos sunkumus, bet ir stiprintų jų gebėjimą savarankiškai susidoroti su rytdienos iššūkiais?

Šiuolaikinis traktorius pats važiuoja nevairuojamas, tiksliai žino, kur tręšti, ir net gali parodyti, kiek degalų sutaupė. Tik vieno dalyko net išmaniausias kompiuteris nepasakys – kaip ūkiui gyventi, kai keičiasi rinkos, brangsta sąnaudos, o paramos taisyklės vėl pasisuka kita kryptimi? Galbūt būtent čia ir prasideda svarbiausia diskusija. Ne apie tai, ar ūkininkams reikia paramos, o apie tai, kaip ja pasinaudoti, kad ilgainiui ūkiai taptų stipresni ir atsparesni.

Kodėl prarasti yra skaudžiau, negu gauti?

Elgsenos ekonomikos tyrimai rodo, kad žmonės ne visada vienodai vertina naudą ir praradimą. Tai vadinama praradimo vengimu. Įsivaizduokime, kad ūkininkas šiemet gavo papildomą 1 tūkst. Eur. Puiku – atsirado galimybė nusipirkti reikalingų atsargų ar padengti dalį išlaidų. Tačiau jeigu kitais metais negauna, emocija gali būti visai kitokia. Atrodo, kad kažkas atėmė tai, kas jau priklausė.

Prie šio reiškinio prisideda ir vadinamasis status quo šališkumas – polinkis dabartinę padėtį laikyti norma ir į pokyčius žiūrėti įtariau. Kai sistema veikia ilgus metus, jos taisyklės pamažu tampa mūsų planų dalimi. Nebeklausiame, kodėl jos tokios, o pradedame svarstyti, kodėl kažkas nori jas keisti. Žemės ūkyje tam yra rimtų priežasčių. Ūkininkas planuoja ne savaitei, o keleriems metams – perka techniką, ima paskolas, nuomojasi žemę, įsipareigoja tiekėjams. Jeigu paramą įtraukė į finansinius skaičiavimus, jos sumažinimas gali sujaukti ne tik lūkesčius, bet ir realų verslo planą. Todėl būtų pernelyg paprasta sakyti, kad ūkininkai tiesiog priprato prie pinigų. Tačiau verta paklausti ir kito dalyko – ar per ilgą paramos laikotarpį nepripratome planuoti ateities taip, tarsi pati paramos sistema iš esmės nesikeistų?

Psichologija padeda suprasti, kodėl pokyčiai sukelia pasipriešinimą, tačiau nepateikia visų atsakymų. Tai, kad praradimą išgyvename stipriai, dar nereiškia, jog bet koks paramos sumažinimas yra neteisingas. Lygiai taip pat tai nereiškia, kad kiekvienas paramos pakeitimas yra protingas ar pagrįstas. Reikia vertinti konkrečias sąlygas, ūkių skirtumus, prisiimtus įsipareigojimus ir galimas pasekmes. Svarbu atskirti pagrįstą susirūpinimą dėl ūkio ateities nuo natūralaus noro išsaugoti tai, prie ko jau esame pripratę.

Nemokami pietūs, už kuriuos kažkas moka

Žemės ūkyje posakis, kad nemokamų pietų nebūna, turi papildomą niuansą – net jeigu už pietus moka valstybė ar ES, jų sąskaita niekur nedingsta. Ją apmoka mokesčių mokėtojai, o parama ateina kartu su sąlygomis, kontrole ir administravimu. Tai savaime nereiškia, kad parama yra blogis. Žemės ūkis priklauso nuo oro, veikia pagal biologinių procesų ritmą, susiduria su kainų svyravimais ir aprūpina visuomenę maistu. Viešoji parama gali padėti išlaikyti gyvybingus ūkius, paskatinti aplinkosauginius pokyčius ir užtikrinti, kad kaimo vietovėse išliktų ekonominė veikla.

Problema prasideda tuomet, kai diskusija apie žemės ūkio ateitį susiaurėja iki vieno klausimo – kiek gausime pinigų. Tuomet parama iš priemonės virsta tikslu, o kiekvienas jos pakeitimas atrodo kaip grėsmė, net jeigu būtų galima ieškoti ir kitų sprendimų. Panašių lūkesčių turi ir visuomenė. Ji nori nebrangaus, sveikatai palankaus ir saugaus maisto, gyvybingo kaimo, aplinkos apsaugos ir ūkininkų, galinčių oriai gyventi iš savo darbo. Tačiau šiuos tikslus ne visada lengva suderinti.

Traktorius blizga, o ar džiugina skaičiai?

Ūkininkas gauna paramą investicijai ir įsigyja galingesnį traktorių. Tai gali būti puikus sprendimas, jeigu technika padeda laiku atlikti darbus, mažina sąnaudas ir didina ūkio pajamas. Tačiau vien tai, kad pirkiniui skirta parama, dar nereiškia, jog investicija buvo gera. Kartais traktorius dirba ūkiui, o kartais ūkis pradeda dirbti traktoriui – reikia daugiau hektarų ir didesnių pajamų, kad būtų padengtos išlaidos bei įsipareigojimai. Tuomet subsidija sumažina pirkimo kainą, bet nebūtinai atsako į svarbiausią klausimą – ar pirkinys iš tiesų buvo reikalingas?

Žinoma, technikos modernizavimas gali didinti darbo našumą, gerinti darbų tikslumą ir padėti spręsti darbo jėgos trūkumą. Tačiau investicijos vertę lemia ne vien jos kaina ar gautos paramos dydis. Svarbu, kaip ji pakeičia ūkio rezultatus ir kokią finansinę naštą sukuria ateičiai. Prieš kiekvieną didesnę investiciją ūkininkas ir konsultantas galėtų dažniau užduoti paprastą klausimą – ar šis sprendimas bus naudingas ir tada, kai paramos nebebus arba pasikeis jos sąlygos?

Politikas su gesintuvu, ūkininkas – su paraiška

Politikams paramos sistema taip pat sukuria patogią pagundą. Kai kyla krizė, galima paskelbti naują priemonę, pažadėti papildomų lėšų ir parodyti, kad problema sprendžiama. Kartais skubi pagalba tikrai būtina. Išdegus pasėliams ar sugriuvus rinkai, ūkininkui nelengva išlaukti, kol bus įgyvendinta ilgalaikė strategija. Tačiau gesintuvas negali tapti pagrindine gaisrinės saugos sistema.

Jeigu po kiekvienos krizės skiriame pinigų, bet nepaklausiame, kodėl ta pati problema kartojasi, ilgainiui galime išmokti ne užkirsti kelią sunkumams, o laukti kitos pagalbos. Politikas laukia progos ją paskelbti, o ūkininkas – galimybės ja pasinaudoti. Abu gali veikti visiškai nuoširdžiai, tačiau pati sistema lieka priklausoma nuo nuolatinių naujų injekcijų. Žinoma, ūkininkas negali vienas pakeisti pasaulinių rinkų, prekybos politikos ar Europos paramos taisyklių. Tačiau jis gali vertinti savo ūkio rizikas, ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, tartis su kitais gamintojais ir galvoti, kaip didesnę galutinės pardavimo kainos dalį išlaikyti savo ūkyje.

Politikų atsakomybė – ne tik paskirstyti lėšas, bet ir kurti sąlygas, kuriomis ūkininkai galėtų veikti savarankiškiau. O paramos priemonių sėkmę reikėtų vertinti ne vien pagal išmokėtus pinigus ar įsigytų traktorių skaičių, bet ir pagal tai, kas pasikeitė po investicijų.

Kodėl taip sunku susitarti?

Vienas iš būdų sustiprinti ūkius – bendradarbiavimas. Jis dažnai minimas strategijose, konferencijose ir projektų paraiškose. Popieriuje viskas atrodo paprasta – keli ūkiai kartu perka žaliavas, dalijasi technika, sandėliuoja produkciją ir derasi su pirkėjais. Tačiau realiame gyvenime kaimynas nėra vien bendradarbiavimo priemonė. Jis turi savo interesų, patirties, įtarimų ir kartais labai gerą atmintį apie tai, kaip prieš dešimt metų buvo pasidalyta sąskaita už bendrą darbą.

Bendri sprendimai priklauso ne vien nuo ekonominės naudos. Svarbu pasitikėjimas, aiškios taisyklės, abipusiškumas ir įsitikinimas, kad kiti laikysis susitarimo. Jeigu kiekvienas baiminasi, kad kitas pasinaudos jo geranoriškumu, net naudinga bendradarbiavimo idėja gali likti stalčiuje. Todėl gal nereikia iš karto steigti didelės kooperatinės organizacijos su įstatais, valdyba ir trimis darbo grupėmis. Galima pradėti nuo paprastesnių dalykų – bendro žaliavų pirkimo, technikos naudojimo pagal aiškų grafiką, bendro sandėliavimo ar kelių ūkių derybų su pirkėju.

Pasitikėjimas neatsiranda todėl, kad jį įrašėme į strategiją. Jis atsiranda tada, kai žmonės susitaria ir pamato, kad susitarimo laikomasi.

O ką veikia mokslas?

Mėgstame kalbėti apie inovacijas, tvarią gamybą, pridėtinę vertę, trumpąsias tiekimo grandines ir žiedinę bioekonomiką. Kartais viską išvardijame taip įspūdingai, kad ūkininkui po susitikimo belieka grįžti prie savo traktoriaus ir pabandyti prisiminti, ką ryte iš tikrųjų verta daryti. Mokslas turėtų padėti ne tik įvardyti problemą, bet ir palyginti realias alternatyvas. Ką konkrečiam ūkiui reiškia viena ar kita technologija? Kada verta investuoti? Kokiomis sąlygomis bendradarbiavimas atsiperka? Kaip mažinti sąnaudas ir išlaikyti didesnę sukuriamos vertės dalį?

Tam reikia ne vien naujų tyrimų, bet ir geresnio dialogo su ūkininkais, konsultantais, perdirbėjais bei pirkėjais. Taip pat – gebėjimo pripažinti, kad ne kiekviena naujovė tinka kiekvienam ūkiui, ne kiekvienas gražiai skambantis sprendimas atlaiko susitikimą su realiais skaičiais. Mokslininkas, kuris pateikia ūkininkui šimto puslapių išvadas, bet nepadeda pasirinkti tarp dviejų realių sprendimų, gali būti atlikęs daug darbo. Tačiau ar atliko būtent tą darbą, kurio reikėjo?

Parama nėra priešas

Diskusija apie būsimą 2028–2034 m. BŽŪP dar nebaigta. Europos Komisijos pasiūlyme numatoma keisti paramos paskirstymą, daugiau dėmesio skirti smulkiems, šeimos ir jaunųjų ūkininkų ūkiams, taip pat numatyti išmokų mažinimą ir ribojimą didesniems gavėjams. Tai pasiūlymas, o ne sutartos taisyklės. Tokie pokyčiai neišvengiamai kelia diskusijas. Ir jos pagrįstos – skiriasi ūkių dydis, specializacija, skolos, darbo sąnaudos ir gamybos sąlygos. Vieno recepto visiems nebus.

Tačiau kol ginčijamės dėl būsimos paramos, gal verta sau užduoti kelis klausimus. Ūkininkui – ar mano ūkio ateities planas remiasi tuo, ką galiu pats valdyti, ar tuo, ką tikiuosi gauti iš išorės? Politikui – ar parama padeda spręsti problemą ilgam, ar tik atideda kitą jos paūmėjimą? Mokslininkui ir konsultantui – ar mano rekomendacija padeda žmogui priimti sprendimą, ar tik dar kartą įrodo, kad situacija sudėtinga? O ūkininkų organizacijoms – ar pakankamai kalbame ir dirbame, siekdami didinti ūkių ekonominę galią, ar daugiausia ginčijamės dėl to, kaip paskirstyti paramą?

Tai nėra raginimas atsisakyti paramos ar kaltinti tuos, kurie ja naudojasi. Tai kvietimas atskirti du dalykus – pagalbą, kuri leidžia sustiprėti, ir pagalbą, be kurios vis sunkiau įsivaizduoti ateitį. Prie paramos galima priprasti, prie gero traktoriaus – taip pat. Tik traktorius turi instrukciją, techninės priežiūros grafiką ir aiškų perspėjimą, kai baigiasi degalai. Ūkio ir visos žemės ūkio sistemos ateitis tokio perspėjimo ekrane dažniausiai neparodo. Jį turime pastebėti patys.