Ūkininko ir politiko taisyklė – ne laukti, o veikti

– Papasakokite apie save, šeimą, kaip tapote ūkininku?

– Proseneliai Ąžuolai turėjo žemės, tad 1991 m. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“, mūsų šeima pradėjo ūkininkauti, o kartu ir aš nuo 12 m. pradėjau eiti ūkininkavimo pradžiamokslį.

Kai sukako 18 m., įregistravau savo ūkį. Iš pradžių jis buvo nedidelis, įkurtas mamos padovanotame žemės lopinėlyje. Dabar šeimos augalininkystės ūkis išaugo iki 460 ha.

Būtent mama mane paskatino užsiimti žemės ūkio verslu, pamokė, kaip išgyventi iš jo. Didelį įspūdį darė prosenelio meilė žemei, kai, norėdamas nusipirkti žemės, jis išvyko į Amerikos anglių kasyklas užsidirbti pinigų, o sugrįžęs įsteigė ūkį. Ūkio po Antrojo pasaulinio karo ir melioracijos nebeliko, tačiau prosenelio meilė kaimui, žemės ūkiui buvo perduodama iš kartos į kartą. Galbūt ateityje buvusioje prosenelių žemėje atkursiu sodybą.

Atėjus laikui rinktis profesiją, svarstymų, kuriuo keliu pasukti, nebuvo – pasirinkau agronomijos studijas, o vėliau baigiau agroekologijos magistrantūrą.

Ūkininkauti sekėsi gerai. 2014 m. konkurse „Metų ūkis“ Akmenės r. pelniau pirmąją vietą. Įvertinimas man, kaip jaunam ūkininkui, buvo labai svarbus, nes skatino tobulėti, eiti į priekį, priimti dar reikšmingesnius sprendimus ir kartu prisidėti prie savo krašto gerovės, kad čia būtų gera gyventi visiems.

Sekdamas mamos pavyzdžiu, vyriausiam sūnui Ignui taip pat padovanojau žemės ir jis tęsia šeimos ūkininkavimo tradicijas. Džiaugiuosi, kad jis taip pat pasirinko žemės ūkio mokslus, baigė inžinerijos bakalaurą, dabar baigia magistrantūros studijas. Dukra Marta studijuoja psichologiją. Devynmetis sūnus Arnas kol kas kartu su manimi po laukus važinėja, bandau ir jį sudominti žemės ūkiu, parodyti šios veiklos prasmę. Žmona Sandra yra baigusi finansų mokslus, ji ūkyje dirba šioje srityje.

– Kokias svarbias tiesas supratote būdamas ūkininkas? Ar tai turėjo įtakos pasirenkant partiją ir pasukant į politiką?

– Į politiką atėjau natūraliai. Mūsų rajone LVŽS buvo daug žemdirbių ir tuometis skyriaus pirmininkas pakvietė įstoti į partiją bei kandidatuoti į rajono tarybą, kad galėtume geriau rūpintis žemdirbių reikalais. Prieš mane išrenkant į Seimą, teko dirbti savivaldybės tarybos nariu, atstovaujant LVŽS.

Būdamas ūkininkas, supratau paprastą tiesą: ką pasėsi, tą ir pjausi. Taip ir politikoje – ką nuveiksi, tokius vaisius raškysi. Žemdirbys pats padaro visus darbus, nelaukdamas, kol kas už jį padarys, politikoje taip pat nereikia laukti, kol kiti pirštu parodys, ką daryti, pats turi dalyvauti veikloje, kad partijos vizijos ir tikslai būtų įgyvendinti. Iki šiol tiek politikoje, tiek ūkinėje veikloje vadovaujuosi posakiu: „Kas kitas geriau padarys, negu tu pats?“

– Daugiau pliusų ar minusų ES žaliasis kursas turi Lietuvos žemės ūkiui?

– Kol Europos žaliasis kursas buvo remiamas paskatų pagrindu, buvo skiriamos paramos, subsidijos ir pan., tai buvo viena kalba, bet kai prasidėjo pertekliniai reikalavimai, ribojimai, jis ėmė daryti didžiulę žalą. Paskutinis sprendimas – ES pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (PADKM) atsiradimas, dėl kurio trąšos žemdirbiams pabrango apie 30 proc. Ne apie tokią Europą svajojome.

Liūdniausia, kad CO₂ mokesčio trąšų gamintojams, kurie perka iš Rusijos ir kitų šalių amoniaką, neliko, nes lobistai sugebėjo susikurti sau išskirtines sąlygas, o žemdirbiams šis mokestis paliktas. Tokie pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga su savo žaliuoju kursu siekia ne žalinti ar gražinti Europą, o surinkti kuo daugiau mokesčių. Be to, 70 proc. PADKM mokesčio nueis į ES biudžetą, o Lietuvai lieka tik nedidelė jo dalis. Apmaudu, kad Europa nuo tikslo, kaip padėti žemės ūkiui, pereina prie to, kaip per mokesčius jį apiplėšti.

– Ar dabartiniai aplinkosaugos reikalavimai nėra per griežti, ypač smulkiesiems ūkiams?

– Aplinkosaugos situaciją galima apibūdinti tokiu posakiu – iš didelio rašto išėjome iš krašto. Blogai, kad pereiname prie ūkių naikinimo. Pavyzdžiui, kažkas atsikėlė iš miesto į kaimą ir jiems nepatinka kvapas, ramybę drumsčia melžimo aparatų gausmas ar gaidžių giedojimas.

Kažkodėl užmirštama, kad gyvulininkystė visada turės savo kvapą, nepriklausomai nuo to, patinka mums tai ar ne, ir valgyti vis tiek visiems reikės. Vertėtų pasižvalgyti ir po kitas Europos šalis, kur viduryje gatvės guli mėšlo krūva, laksto vištos, kvapai jaučiasi ir niekam tai netrukdo. Pas mus gi dažnai trukdo kaimui būdingi dalykai. Galbūt atsipeikėsime ir suprasime, kad žemės ūkį reikia saugoti, o ne naikinti.

Visos iniciatyvos, kai kažkam atrodė, kad mėsos nereikės valgyti ar valgysime dirbtinę, kad kirminais galėsime misti ir baltymų gausime, žlugo. Žmogus turi valgyti tai, ką nori, ir jo nepriversi daryti kitaip.

– Ar ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje gali tapti ekonomiškai pelningu be papildomų subsidijų?

– Čia pagrindinis klausimas yra ne kiek žemdirbiai gali užauginti, o kiek vartotojai pasiruošę nupirkti. Deja, daugelio mūsų žmonių perkamoji galia tokia, kad jie neįperka brangesnių ir kokybiškesnių produktų. Be subsidijavimo nepavyks plačiai to išvystyti. Tokia sistema, kaip Vokietijoje, kur pirkėjas gali įsigyti aukštos kokybės produkcijos tiesiai iš ekologinio ūkio parduotuvėlės ir mokėti brangiau, Lietuvoje neveikia. Pas mus situacija priešinga, dažnai ūkininkai tokiose parduotuvėlėse prašo mažiau, kad galėtų prisitraukti pirkėjų.

– Gyvūnų gerovę privaloma užtikrinti, tačiau ar vis griežtinami reikalavimai ES nesumažins mūsų ūkių konkurencingumo?

– Dėl gyvūnų gerovės negalima užmiršti vieno dalyko: jei lenkai taiko mažesnius, o lietuviai – didesnius reikalavimus, kaimynai turi didesnį konkurencinį pranašumą. Šioje vietoje reikia viską labai atsargiai daryti, neprikuriant reikalavimų per daug.

– Ar Lietuvos ūkininkai gauna pakankamai paramos, pereidami prie tvaresnio ūkininkavimo?

– Europiniai pinigai baigiasi, tad paramų likučiai belikę, o įrangos, kurią žemdirbys norėtų įsigyti, kainos labai išaugusios. Jie norėtų įsigyti skaitmeninių technologijų ir jas pritaikyti savo ūkiuose, tačiau kainos tokios, kad be pramos negali jų nusipirkti ir įdiegti.

Žemdirbiams labai trūksta paskolų. Atliktas tyrimas dėl paskolų poreikio parodė, kad reikėtų per 1 mlrd. Eur. Pikta, kad kartais bankai siūlo neįgyvendinamas sąlygas, užuot iš karto pasakę, jog paskolos nesuteiks. Šią nišą turėtų užimti nacionalinis plėtros bankas ILTE ir žemdirbiams suteikti tiek paskolų, kiek reikia, jei bankai to nedaro. Žemės ūkiui patvirtinta 100 mln. Eur lengvatinių paskolų ir investicijų programa situaciją šiek tiek pagerins.

– Tiesioginės ES išmokos Lietuvos ūkininkams gerokai mažesnės nei ES senbuvių valstybių ūkininkams. Tai iškreipia sąžiningą konkurenciją. Mūsų politikai ne kartą bandė išspręsti šią problemą, tačiau nesėkmingai. Ar tikite, kad šis kazusas kada nors bus išspręstas?

– Pažadą, kad išmokos suvienodės, esame gavę maždaug prieš 20 metų, tačiau vargu ar tai kada nors pasikeis. Galime meluoti, kad, atėjus naujai kadencijai, šis klausimas bus išspręstas. Žemdirbiai ne kartą sakė, kad jei nenori mokėti vienodai, tegul taiko mažesnius reikalavimus. Tačiau didžiosios ES šalys žiūri į tai, kas joms naudinga, neatsižvelgdamos į mažųjų poreikius ir galimybes turėti vienodas sąlygas. Tarkime, ES ir MERCOSUR prekybos susitarimas atsirado ne todėl, kad Europa labai Braziliją myli, o todėl, kad vokiečių automobilių gamintojai nori į ten savo produkciją vežti.

– Kaip Rusijos karo Ukrainoje pasekmės pakeitė Lietuvos žemės ūkio rinką?

– Blogai tai, kad produkcija iš Ukrainos mūsų rinką užplūsta nesąžiningais keliais, netaikant jos kokybei europinių reikalavimų, už žemą kainą. Žemdirbiams tenka konkuruoti nevienodomis sąlygomis. Tuo turėtų rūpintis kontroliuojančios institucijos, kad tokia produkcija nepatektų į Lietuvą. Dabar atslinko kita bėda, kai iš Amerikos šalių pagal naują sutartį įvežamuose produktuose randama tokių medžiagų likučių, kurios ES jau seniai uždraustos.

– Lietuvoje mažėja smulkiųjų šeimos ūkių skaičius. Kokias pagrindines priežastis įvardytumėte?

– Nedideliems šeimos ūkiams išgyventi sudėtinga. Vien trąšoms pabrangus 30–40 proc., reikia gauti tokį pat prieaugį, kad galėtum už jas susimokėti, jei nori naudoti tokį pat jų kiekį laukams tręšti. Lieka vienas sprendimas – mažiau tręšti ir gauti mažesnį derlių, o tai reiškia ir mažesnį uždarbį. Yra ir gerokai daugiau priežasčių, kodėl smulkieji šeimos ūkiai neišsilaiko. Kartais viskas susiklosto taip, kad jiems tenka baigti ūkininkavimą ir žemę išnuomoti.

– Ar Lietuva turėtų labiau riboti žemės koncentraciją stambių ūkių rankose?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. birželio 9 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.