Ūkininkui alternatyvos nėra

- Pieno gamybos savikaina – trisdešimt euro centų, pardavęs žaliavą aš gaunu penkiais daugiau, - sako Thionse miestelyje netoli Hanoverio (Žemutinė Saksonija, Vokietija) 400 ha žemės ir 130 melžiamų karvių ūkį turintis Christianas Biuchtmanas. – Prasidėjus sunkmečiui už pieno kilogramą gaudavau devyniolika euro centų, vėliau kainos pakilo, sukaupiau lėšų, kai kvotos nebevaržys, plėsiu ūkį iki trijų šimtų karvių. Vokiečių ūkininko optimizmas santūrus: pieno supirkimo kainos rodo tendenciją kristi, todėl reikia ieškoti galimybių mažinti jo gamybos kaštus, svarstyti papildomus ūkio pajamų šaltinius.

Žemdirbystės tradicija Atsisakyti agrarinio verslo Ch. Biuchtmanas neplanuoja – įpareigoja šeimos tradicijos. Šioje vietovėje ūkininkavo jo tėvai, seneliai, proseneliai. Namas, kuriame šiandien gyvena ūkininkas su šeima, statytas 1790 m. Ūkiniai pastatai atsiradę vėliau, bet dar visai pakenčiami ir ištikimai tarnauja pagal ES standartus jaunam (47 m.) šeimininkui. Karvių tvarto kvapai nekiršina miestelio gyventojų, net ir bažnyčia – tik per gatvę. Pats ūkininkas Ch. Biuchtmanas užsimena, jog savo verslui apribojimų neišvengia: vietovė priklauso jautriai ir saugotinai teritorijai (yra kraštovaizdžio draustinis). Nurodytoje vietoje privalo būti pievos ir ganyklos, deklaruotoje – dirbama žemė. Negalima keisti šių nuosavų teritorijų paskirties, nuo rugsėjo vidurio iki vasario vidurio draudžiama į laukus išvežti mėšlą. Tačiau tokioms reikmėms (tvartų atliekoms utilizuoti) tinka už nuosavas lėšas pastatyta biodujų jėgainė. Be to, valstybė garantavo už nustatytą kainą 20 metų supirksianti joje pagamintą elektros energiją. - Šiandien biodujų jėgainė duoda pajamų ne mažiau nei pieno ūkis, - šypsosi Ch. Biuchtmanas. Su Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) narių grupe lankomės vokiečio šeimos ūkyje. Drauge atvyko ir gyvulių veislininkystės specialistai iš Kinijos, parodos „Euro Tier 2014“ metu užmezgę verslo ryšius su įmone „Masterrind“. LGVA direktorius dr. Edvardas Gedgaudas teigia išgirdęs iš Kinijos kolegų apie aspiracijas iš šalies pieno importuotojos tapti pieno produktų eksportuotoja. Ir ne tik Rytų kraštams.

Į gamybos kaštus – ir pievų laistymas Tačiau grįžkime prie ekskursijos po Ch. Biuchtmano šeimos ūkį. Iš turimos 400 ha žemės nuosavos tėra 100 ha, kita (300 ha) yra nuomojama. Žemės hektaras kainuoja daugiau nei 25 tūkst. Eur, per metus jos kaina Žemutinėje Saksonijoje padidėjo 20 proc., brangi ir žemės hektaro nuoma – 400 Eur. Savo galvijų bandai ūkininkas pašarus (kukurūzų ir žolės silosą) pasigamina pats. Karvės visus metus šeriamos tvarte, o telyčios vasarą išvežamos į ganyklą, esančią atokiau nuo namų. Ch. Biuchtmanas pasakoja, jog regione labai trūksta drėgmės, per metus iškrinta vos 600 ml kritulių, todėl visus laukus reikia laistyti. Irigacijos sistemos - tai papildomos išlaidos ūkininkui. - Kai 1994 m. Thonse apylinkės buvo paskelbtos kraštovaizdžio draustiniu, šioje teritorijoje dirbantys ūkininkai už tam tikrus savo veiklos apribojimus gavo subsidijas, prie fermų pasistatė mėšlo saugyklas, tačiau dabar ta parama jau nepakankama, - sako Ch. Biuchtmanas. Per dieną parduodama vidutiniškai po 3,5 t pieno. Viena holšteinų veislės karvė per laktaciją atseikėja apie 11 tūkst. kg pieno (3,9 proc. riebalų ir 3,3 proc. baltymų). Gyvulių produktyvumo kontrolė ūkininkui kainuoja 94 euro centus (už „galvą“ per metus), tačiau nauda neabejotina. Kartą per mėnesį imami mėginiai, po poros dienų ūkininkas savo kompiuteryje gauna visą išsamią informaciją, reikalingą bandai valdyti. Nuo 2009 m. fermoje įrengti du melžimo robotai. Ūkininko Ch. Biuchtmano skaičiavimu, jie gerokai sumažino pieno gamybos kaštus. Žemutinėje Saksonijoje, kaip ir visoje Vokietijoje, darbo jėga brangi ir toliau tik brangs. O dviejų melžimo robotų priežiūros kaštai – 8 tūkst. Eur per metus. Be to, automatinė sistema „drausmina“ galvijus, operatyviai nustato kylančias sveikatos problemas. Kai bus plečiama karvių banda, prireiks ir naujo melžimo roboto. Be to, reikės galvoti, kur dėti papildomą tvartų mėšlą (jo kiekį riboja nuosavos žemės plotai). Dėl tos priežasties biodujų jėgainė – tiesiog neišvengiama.

Biodujų jėgainė – parama pienininkystei Nors ją Ch. Biuchtmanas statė vienas ir už savas lėšas, šiandien jis turi dar du bendrasavininkius, kurie iš savo ūkių atveža perdirbti silosą ir mėšlą. Biodujų jėgainė (500 kW galingumo) kasdien sunaudoja 20 t siloso ir 20 t skysto mėšlo. Už pagamintą elektros energijos kilovatvalandę ūkininkui mokama 20 euro centų. - Vokietijos vyriausybė užsibrėžusi skatinti alternatyviossios energetikos iš atsinaujinančių šaltinių plėtrą, - kalba ūkininkas Ch. Biuchtmanas. Jo pastebėjimu, parodoje „Euro Tier 2014“ akcentuota energetikos sistemų decentralizavimo kryptis, tarptautinio renginio forumuose kalbėta apie „protingą“ energetiką (Smart Energy). Ūkininko teigimu, federalinė vyriausybė suinteresuota ir palaikyti agrarinį sektorių, ir skatinti šalies pramonę. Vokietijoje veikia daugiau nei 3 tūkst. įmonių, gaminančių energetikos ūkiui skirtus įrenginius ir mašinas, darbo turi milijonas specialistų. Apie 77 proc. Vokietijoje pagamintų vėjo, vandens, saulės, biodujų jėgainių įrangos, variklių, turbinų eksportuojama. Pasak Ch. Biuchtmano, Hanoveryje vykstančios parodos skiriamos ne tik pramonininkams, žemdirbiams, jų verslo ryšiams užmegzti, bet ir visuomenę, politikus įtikinti, jog gilias agrarines tradicijas puoselėjanti Europa pribrendusi naujiems pokyčiams. Augalininkystė, gyvulininkystė – istorinis žemyno gyventojų verslas. Visais laikais žmonės norėjo ant savo stalo turėti duonos, pieno, namuose jausti šilumą, o valstybėje – pagarbą įstatymui ir tvarkai. - Ūkininkui alternatyvos nėra, - dėkodamas šeimininkui Ch. Biuchtmanui už priėmimą sakė LGVA vadovas dr. E. Gedgaudas.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ specialusis korespondentas Vokietijoje

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.