Ukmergiškė jau dešimt metų grožisi visterijos žiedais

Gražus ir nepaprastai stiprus augalas

„Pirkdama nežinojau, kad visterijos Lietuvoje nenoriai žydi. Jeigu būčiau iš anksto pasidomėjusi, tikriausiai nebūčiau rizikavusi. Bet dabar galiu visus padrąsinti ir, jeigu augalas patinka, norisi, tai būtina pamėginti auginti“, – skatina išbandyti jėgas E. Jakštienė.

Pavasarį pirkdama visteriją, ji dar gerai nesuprato į kokią avantiūrą veliasi. „Šis pirkinys buvo visai neplanuotas. Renkantis kitus sodinukus, akis užkliuvo už visterijos – žiedas nuotraukoje nuostabus, tad kodėl gi nepabandžius auginti. Apie augalą žinojau nedaug, matyt, dėl to po pirmos žiemos gerokai apšalo, bet išliko gyvybinga. Tada pradėjau ieškoti daugiau informacijos“, – apie auginimo pradžią pasakojo E. Jakštienė.

Ji žinojo, kad visterijos mėgsta šviesią, saulėtą vietą, o vėjo nebijo – į tai atsižvelgdama ir dairėsi, kur sodyboje pasodinti. „Tik padariau klaidą, pasodindama netoli tvoros prie įvažiavimo, ji sparčiai auga, tad tenka apkarpyti įvažiuoti trukdančius ūglius, o norėdama nufotografuoti gražiausius žiedus, einu į kaimynų kiemą“, – šypsosi Elytė.

Pirmųjų žiedų teko laukti kantriai, visterija pražydo penktais ar šeštais metais, bet dabar sodybos šeimininkus ir praeivius vijoklinis krūmas džiugina kiekvieną gegužę–birželį. „Praeidami žmonės net stabteli ja pasigėrėti. Šviesiai alyvinių žiedynų ilgis siekia apie 40 cm! Vilioja ir itin malonus, švelnus, alyvas primenantis aromatas“, – apie augalo kuriamą pavasarinį stebuklą pasakoja pašnekovė, užsimindama ir apie stiprų jo charakterį.

Kad šio medėjančio vijoklinio krūmo negalima sodinti prie namo sienos ji žinojo iš anksto: „Augdami ūgliai sukasi spirale, todėl užlindę už medinės sienos lentelės, nesunkiai ją sulaužo. Medinė pergolė taip pat netinka, nes sužaliavęs augalas sunkus, tad po 3–4 metų medinė atrama nebeatlaiko jo svorio. Augalas neįtikėtinai stiprus, jam reikia labai tvirtos ir patvarios atramos. Saviškę pritvirtinome prie metalinių vamzdžių.“

Dažnai visterijos sodinamos mūrinėms pastatų sienoms dekoruoti ar pavėsinėms apželdinti.

Žiemos ne tokios ir baisios

E. Jakštienė užsimena, kad pirmieji metai naujam kiemo augalui nebuvo itin lengvi. Dirvai visterija nėra labai reikli, sodindama sodybos žemę pašnekovė sumaišė su pirkta durpine ir supylė į duobę. Vėliau kasmet ją praturtina kompleksinėmis pavasariniam tręšimui skirtomis trąšomis.

Subrendęs augalas ir drėgmės stygiui nėra jautrus, jį sodybos šeimininkė laisto, tik trūkstant lietaus. „Šią vasarą laisčiau gal tik porą kartų. Tačiau jauną sodinuką tekdavo palieti gana gausiai, nelyjant supildavau po du tris kibirus kasdien“, – taip visterija buvo laistoma kone dešimtmetį.

Vis tik daugiau dėmesio jaunam augalui tekdavo skirti prieš šaltąjį sezoną.

„Ketverius ar penkerius metus, prasidėjus rudeninėms šalnoms, spalio pabaigoje–lapkričio vidurį, dengdavau visą augalą juoda, stora, drėgmei pralaidžia agroplėvele. Ne itin puošniai atrodydavo, bet dabar žiedų grožis ir kvapas atperka viską. Ant šaknų visada užpildavau porą kibirų durpių, kartais ir dabar tai darau – vis tik tai šiltųjų kraštų augalas ir pasaugoti neprošal“, – perspėja nemažai patirties sukaupusi E. Jakštienė.

Dabar ir nepastovi, tai krentanti, tai kylanti, žiemos oro temperatūra visterijai nepavojinga, atlaiko nesunkiai. Jautri, pasak pašnekovės, buvo tik pirmaisiais metais: „Ukmergė yra 5 zonoje, pas mus kiek vėsiau. Esu skaičiusi, kad 6 zonoje augančių visterijų žiemai visai nedengia.“

Ji pastebėjusi, kad krūmas turi ir savitumų – įdomiai numeta lapus. Visterijų lapija primena šermukšnių: lapeliai tvirtinasi ant vieno ilgo kotelio. Rudenį jie įgauna aukso spalvą ir nukrenta, o ant šakelių lieka kotelis. „Vadinu juos „viniukais“, – sako Elytė. – Jie ilgai lieka ant augalo ir man nepatinka, užteršia bendrą augalo vaizdą, todėl kur pasiekiu, juos nurenku.“

Karpoma žydi gausiau

Pirmaisiais metais augusi lėtai, dabar visterija plečiasi sparčiai, intensyviai leidžia jaunas atžalas, todėl tenka nemažai apkarpyti. „Nekarpomas krūmas tampa šabakštynu ir žiedų sukrauna kur kas mažiau, – pripažįsta pašnekovė. – Po žiemos kai kurios šakelės būna apšalusios, jas visada nukerpu, palikdama 2–3 pumpurus iki pagrindinio stiebo. Šiųmečius ūsus apkarpau ir vasarą, nes sparčiai augantis krūmas trukto įvažiuoti į kiemą, bet labiausiai praretinu rudenį. Jauni ūsai, kol žaliuoja, gražūs, bet šalčių jie neatlaiko – tuos, kuriuos pasiekiu, rudenį nukerpu.“

Moteris ragina nesibaiminti retinti visterijos šakas, nes daugiausia žiedų sukrauna ant senesnių, arčiau pagrindinio kamieno: „Palieku ne daugiau nei 4–5 pumpurus, o likusią šakelės dalį po vasaros nukerpu. Ir iš apačios ūglius gausiai leidžia, bandžiau padauginti, bet nepavyko.“

Elytės JAKŠTIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.